Prezidentė Dalia Grybauskaitė užjudino skruzdėlyną.
Savo metiniame pranešime (Seimas, 2010 06 08) šalies vadovė konstatavo, kad visuomenės nepasitikėjimas valdžia, politinėmis partijomis ir pačia valstybe pasiekė kritinį tašką. Ji ir to proceso priežastį nurodė – per didelis ekonomikos sureikšminimas, per mažas dėmesys žmogui. Prakeiktos žirklės, kuriomis labai dažnai neleistinai užsižaidžia ir visuomenę nudrengia ne tik į totalitarizmą linkusios, bet ir perdėm liberalizmu susižavėjusios valdžiukės.
Labai vaizdžiai šią Prezidentės įžvalgą iliustruoja švietimo sistemos pertvarka.
Čia jau seniai viešpatauja Jo didenybė krepšelis. Jei krepšelių mažai – mokykla uždaroma, nepaisant, kad sąlygos vaikams (ir ne tik jiems) pablogėja: net pypliai priversti labai anksti keltis, gerą valandą kratytis geltonu ar kitokiu autobusiuku ten, kur valdininkams patogiau.
Panašiais principais vadovaujantis vykdoma ir mokyklų tipų pertvarka. Įsikibus teorinės prielaidos, kad mokymo kokybė geriau būtų užtikrinama, jei vidurinis bendrasis ugdymas būtų išskaidytas į pradinį, pagrindinį ir gimnazinį, kertama per realybės įvairovę nieko nepaisant.
Mokytojai keleri metai šaukia, kad gimnazijoms „nusiurbus“ stipriausius moksleivius pagrindinėse mokyklose likusiems mokiniams nebėra į ką lygiuotis ir tragiškai krenta mokymosi lygis. Tačiau švietimo strategai šio pedagogų nerimo nė nebando sklaidyti. Jei jie taip sugalvojo – taip ir bus. Mokytojas švietimo „išminčiams“ tėra vykdytojas.
Tai bent geras vykdymo instrukcijas parašykite!
Įsivyravo nutautėjančio valdininko logika: saviškiai – kvailiai – nieko nesupranta, o europinės institucijos, pažiūrėkit, kaip gerai vertina visas mūsų koncepcijas ir strategijas!
Kai kuriems Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkams, regis, jau iš viso žemas lygis atrodo ką nors savo šalyje daryti – jie paskendę ES reikaluose.
Štai todėl Prezidentė ir sako: „Prirašę dešimtis tomų strategijų ir programų, kuriose puikuojasi šimtai kilnių prioritetų, pametėme svarbiausiąjį. Paniekinome vienintelį veiksmų vertinimo matą. Pamiršome žmogų.“
Visas vyriausiosios redaktorės Elenos TERVIDYTĖS straipsnis – „Dialoge“.
Ieškau duomenų ...
Neblogai atkerpa tos žirklės. Kai vienodai uždirba: mokydami 3 vaikus ir 23 ar net 33;kai grupės skiriamos pagal draugystę ar giminystę; kai tą patį koeficientą (o gal ir didesnį – juk to nematom)turi turintys pedagoginį išsilavinimą ir neturintys; dirbantys papildomus darbus ir ne.
Keista, kad yra taip manančių pedagogų. Tų mažų mokyklų mokytojai gauna algą pagal minimumą tose žirklėse. Ačiū, kad tokį bent valdžia nustatė, o tai iš vis nemokėtų. Neteko girdėti, kad tos didžiosios mokyklos nemokamų atostogų eitų. O kitiems tenka. Neverta kalbėti, jei nežinote kaip tos žirklės karpo.
O gimnazijoj tai tikrai tos Žirklės karpo taip, kaip “mokytoja” sako: vokiečių kalba – 3 vaikiukai grupėje, fizika – 11 vaikiukų, lietuvių kalba – 32 vaikiukai grupėje. Ir sako, kad dirbam vienodai. Vieni įtraukti į visus neapmokamus darbus, kiti net pamokų nuo kovo mėn. neveda, ypač abiturientams.
Teisybę rašo MOKYTOJA, jei esi direktoriaus draugė,klasiokė, meilužė-kerpa daugiau, o jei ne-dirbk su 34 auklėtiniais, o kiti su 7 ar 12. Mokyk 32, o kiti-7, 12.
tai ir gerai, kad taip karpo lietuviškos žirklutės : juk taip tikrinamas lietuvaičių teisingumo suvokimas ;) Nes Lietuvoj tapo norma juoda laikyti balta, melą – tiesa, blogį – gėriu, o bjaurastį – grožiu… ir Lietuvos mokytojams NEĮDOMU (įtariu, kad daugeliui net nesuprantama…), ką rašo Jonas Balčius, – jie tiesiog nėra pasirengę būti tiesos, gėrio, grožio, meilės ir vilties mediatoriais, nešėjais… Tad išbandymai neteisybe, blogiu, bjaurastim būtini, – kol smegenys ims šviesėti…