Mąstydami apie Vakarų Europą, kaip apie tradicinėmis, t. y. krikščioniškosiomis, vertybėmis besivadovaujančią, mes baisiai klystame: tokia ji jau seniai nėra.
Bene pražūtingiausia Vakarų Europos kraštams yra ta istorinė, socialinė ir dorovinė perspektyva, apie kurią su tokiu nerimu yra kalbėję dar antikos laikų didieji filosofai – Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Ir šis pavojus demokratijai buvo apibrėžtas kaip ochlokratija, arba minios valdžia.
<…> Tačiau anaiptol ne mažesnį vaidmenį visoje šioje ypač liūdnoje ir pamokomoje M.Dutroux istorijoje yra suvaidinusi ir pedagogika – ir pirmiausia visiems gerai žinoma teorine savo nuostata, jog visus ir viską galima išauklėti!
Filosofijos istorijoje ši panedukacionistinė idėja gerai žinoma ir kaip šviečiamoji, ir kaip marksistinė minėtosios nuostatos kryptys, kurios visada buvo ir, matyt, tebėra pasišovusios ne tik šį pasaulį paaiškinti, bet ir jį pakeisti!
Šia prasme M.Dutroux istorija kaip tik ir parodo, jog iš tikrųjų yra ne visai taip, o jeigu šią problemą dar kritiškiau ir principingiau įvertinsime – tai, ko gero, ir visai ne taip!
Visa filosofo Jono BALČIAUS straipsnio antra dalis – „Dialoge“.
![12A_8456 [800x600]](http://www.dialogas.com/wp-content/uploads/2012/03/12A_8456-800x600-160x112.jpg)
Ieškau duomenų ...
Ačiū, dėstytojau, kad bandote mokytojams priminti, jog gėris pats savaime neegzistuoja, kad jį reikia kurti ir labai sunkiai padirbėti, pakovoti, jei demokratijos ir teisingumo daržas gerokai užžėlęs… Mes, Jūsų buvę studentai, apie tai nuolat kalbam vaikams etikos pamokose. Deja, vaikai dažnai sako : “o kodėl Lietuvoj žmonės to nedaro ? ar nesupranta ?”