Prienų šilo naktiniai balsai

<…> Berenkant šakas, leidžiantis saulei, išgirdome tyliai, melancholiškai švilpčiojant žvirblinę pelėdą: „Tjuu, tįjuu…“ Mokiniai iš karto ją atpažino, nes prieš tai mokykloje buvo klausę pelėdinių paukščių balsų. Šios pelėdos garsiniai signalai yra veisimosi aktyvumo išraiška bei bendravimo priemonė. Žvirblinė pelėda – jauki ir nebaikšti, ji labai prisiriša prie savo pamėgtos perėjimo vietos. Nuo kitų pelėdinių ji skiriasi ir gyvenimo būdu: aktyvi ir dieną, ir naktį. Skraido neįprastai greitai ir vikriai, minta vien paukščiais, kuriuos sugeba pasivyti ir nučiupti tiesiog ore. Kadangi turi neproporcingai dideles pėdas, įstengia sugauti vos ne savo pačios dydžio paukščių. Rudenį ji kaupia maisto atsargas žiemai. Savo dydžiu mažiausia iš pelėdų mūsų krašte: 15–19 cm ūgio, sveria 75 g (truputį mažesnė už varnėną).

***

Vėlai vakare lietus perėjo į šlapdribą. Aplinkui buvo balta. Pirmiausia peršlapo, o nuo sniego – ir sugriuvo palapinės. Pasiūlymo sugrįžti namo visi mokiniai atsisakė, nes dar norėjo išgirsti kitų pelėdų balsų. Džiovinomės prie laužo, kuris mus gelbėjo nuo šalčio ir stebuklingai neužgeso per visą naktį.

Mūsų laukimas pasiteisino. Prieš vidurnaktį, apie 23 val., išgirdome keliose vietose dūduojančią lututę. Tolumoje – tai lyg neaiškus pulsuojantis aidas, tačiau iš arčiau aiškiai skamba besikartojantis, melodingas, greitai 6–8 kartus ištariamas „pu-pu-pu…“. Per naktį ji gali supupsėti 6000 kartų. Patinėlio pupsėjimas nutyla tik pasigirdus pirmiesiems paukščių giesmininkų balsams.

***

Į rytą nustojo snigti, tik lašnojo. Švintant įvairiais pamėgdžiojančiais balsais prabilo strazdai giesmininkai. Saulei tekant vėl išgirdome švilpčiojant žvirblinę pelėdą.

Nustojo lyti. Aušo nuostabus rytas…

Visas Prienų r. Kunigiškių pagrindinės mokyklos mokytojos Onos ŽVALIAUSKIENĖS straipsnis – „Dialoge“.