Niekas iš mūsų nieko nedaro šiaip sau – mūsų poelgiai visada yra susiję su tam tikromis priežastimis, o šios priežastys visada atsiranda dėl tam tikrų mūsų poreikių, kurie yra nepatenkinti.

Ar visiems vaikams malonu dalyvauti kalėdiniuose-naujametiniuose renginiuose? Kodėl kai kuriems iš jų iškilmingi rytmečiai darželiuose ar mokyklose tampa tikra kančia? Kaip elgtis, kad vaikas nenusiviltų suaugusiųjų pastangomis praskaidrinti kasdienybę?

Prokrastinacija (lot. procrastinare – atidėlioti, vilkinti, užtęsti) – menas atidėlioti svarbius reikalus, užsiimant nereikalinga veikla, kad tai pateisintum.

Stanfordo ir Kalifornijos universitetų filosofijos profesorius Johnas Perry savo straipsnyje, įvertintame 2011 metų Antinobelio (Ig Nobel) literatūros premija, smagiai atveria struktūrinės prokrastinacijos – arba darbų vilkinimo be nuostolio reputacijai ir visuomenei – paslaptis.

Kokie šiandienos vaikai ir paaugliai bus suaugę? Jei tikėsime sociologais ir bobutėmis, besipiktinančiomis „dabartiniu jaunimu“, perspektyvos ne pačios maloniausios. Pikti, žiaurūs, infantilūs „suaugę vaikai“… Primityvūs poreikiai, kuriais manipuliuoja internetas…

<…> Per pamoką gautas pažymys 90 proc. atvejų tėra rodiklis, ar vaikas išmoko vieną parengtą atsakymą į vieną standartinį klausimą (vieno tipo uždavinių sprendimo schemą).
Šitą sistemą palaiko ir tėvai. Tiesa, formaliai jie tokią sistemą peikia, bet savo veiksmais – palaiko. Kiek tėvų yra pasirengę labiau džiaugtis sąžiningai vaiko uždirbamais ketvertais ar penketais nei gudriai nusirašinėjant [...]

„Savu“ jį laiko psichiatrai ir psichoanalitikai, magai ir hipnotizuotojai. Jis nesukūrė jokios mokslinės teorijos, bet yra laikomas vienos iš pačių skandalingiausių XX amžiaus psichologijos krypčių – neurolingvistinio programavimo, dar vadinamo žmonių valdymo menu, – pradininku. Jis darė tikrus stebuklus, o kolegos negalėjo atsistebėti fantastiniais jo gabumais.
Visas Danos DOVYDAITYTĖS parengtas straipsnis – „Dialoge“.

Kai kurie žmonės atidėlioja būtiniausius reikalus tikindami save, jog veiksmingiausia darbuotis, kai jau spaudžia terminai ir suima stresas.

Ar teisinga tokia taktika?

<…> Mokykloje svarbu ne tik susivaldyti, bet ir mokėti tinkamai išsakyti savo nepasitenkinimą. Svarbu apie situaciją nekalbėti aptakiai. Bendras frazes „tu nuolat neatlieki namų darbų“ būtina pakeisti konkrečiais teiginiais, pvz., „šią savaitę 4 kartus neatlikai namų darbų“. Pykčio sukėlėjui reikėtų įvardyti savo jauseną dėl situacijos ir aiškiai nusakyti, kodėl jums nepriimtinas toks elgesys. Dažnai mokytojų [...]

<…> Dominantė žymi mūsų sąmonės kryptį. Sąmonė – tarsi žibintuvėlio spindulys tamsoje – išgriebia tik tai, kas mums konkrečiu momentu aktualu. Jeigu mes save pastatome į bendravimo centrą – dialogas vykti negali. Tuomet mes negirdime pašnekovo, nesistengiame suvokti jo požiūrio, o tik kantriai laukiame savo eilės išsisakyti ir reaguojame vien į tai, kas rezonuoja su [...]

Kampanija prieš smurto elementus žaidimuose ir reginiuose – ne pirmas visuomenės bandymas atriboti augančią kartą nuo nepageidaujamo elgesio pašalinant iš jaunimo pasaulio viską, kas gundo. XIX a. pabaigoje visuomenė analogiškai tikėjo, kad seksualumas – pavojinga jėga, kurios geriau nežadinti ir neaptarinėti.