Daug įvairių kaltinimų buvo ir yra pareiškiama ministrams. Tačiau švietimo ir mokslo ministras G.Steponavičius, regis, bus pirmasis, kurį sąjūdiečiai ir grupė signatarų apkaltino „galimai antivalstybine ir galimai nusikalstama veikla“.
Pareiškimo autoriai mano, kad ministras neturi teisės toliau eiti savo pareigų, kad jis privalo būti nedelsiant atstatydintas.
PAREIŠKIMAS
Dėl LR švietimo ir mokslo ministro
p. G.Steponavičiaus vykdomos politikos
Šalies mokslo ir švietimo sektoriuje vis labiau ryškėja neigiami reiškiniai, virstantys pavojingomis tendencijomis. Ministru tapus p. G.Steponavičiui, pirmą kartą atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu šios srities politika pradėta grįsti antivalstybiškai orientuotomis Lietuvos laisvosios rinkos instituto propaguojamomis ekonominio libertarizmo idėjomis. Geriausia pasaulyje sukaupta šios srities valdymo patirtis ir kvalifikuotų jos ekspertų rekomendacijos sąmoningai ir atvirai ignoruojamos.
Švietimo ir aukštojo mokslo politiką pradėta grįsti antimoksliškomis, išsivysčiusiose šalyse net nemėginamomis taikyti libertarizmo ideologinėmis dogmomis.
Pasaulio patirtimi ir ekspertiniu žinojimu grindžiamą mokslo ir švietimo sektoriaus valdymą pakeitė ideologinis vadovavimas, grindžiamas tariamai savaime ir automatiškai visas problemas išspręsiančios „rinkos nematomos rankos“ dogma. Mėginant nuslėpti šitokio grynai ideologinio vadovavimo sričiai antimokslinį pobūdį, jį bandoma įvilkti į pseudomokslinės naujosios viešosios vadybos rūbą.
Iš esmės pakeista pati mokslo ir švietimo paskirties ir tikslo samprata. Per amžius patikrintą ir civilizuotuose kraštuose įprastą požiūrį, jog pagrindinis mokslo ir švietimo uždavinys yra kurti, išsaugoti ir ugdyti žmogaus ir visuomenės dvasines ir intelektualines galias, Lietuvoje pakeitė vulgari ekonomistinė samprata, jog svarbiausias šitokios veiklos tikslas yra pelnas. Vadovaujantis šia nuostata, šalies mokslo ir švietimo įstaigos nuosekliai ir kryptingai verčiamos pirmiausia pelno siekiančiomis įmonėmis.
Praktine šitokio ideologinio dogmatizmo išraiška tapo sektoriuje pradėtos vykdyti tariamai liberalios ir vakarietiškos destruktyvios reformos. Jas vykdant vadovaujamasi dviem pamatinėmis nuostatomis, kad švietimas ir mokslas yra tik perkama paslauga ir kad šių paslaugų vartotojų „krepšelių“ įvedimas yra panacėja, sukursianti sektoriaus įstaigų konkurenciją. Deklaruojama, jog pastaroji savaime išspręs visas šioje srityje susikaupusias administracines, organizacines, finansines ir kokybės problemas.
Apgailėtini tokių „reformų“ padariniai jau yra akivaizdūs. Įdiegus „krepšelį“, bendrojo lavinimo mokyklų sektoriuje ne tik sunaikinta daugybė, ypač kaimo, mokyklų. Ypač sunkūs moraliniai, psichologiniai ir socialiniai tokios „reformos“ padariniai.
Siekiančios išlikti ir todėl žūtbūt pritraukti ir išsaugoti „krepšelius“ mokyklos ir pedagogai tapo jų „paslaugų pirkėjų“ – mokinių ir jų tėvų – dažnai nepamatuotų užgaidų ir savivalės įkaitais. Neretai jie būna priversti nuolankiai taikstytis su jų „paslaugų pirkėjų“ ar „klientų“ amoralaus, asocialaus, neretai destruktyvaus ir net atvirai pavojingo elgesio apraiškomis. Tariamoji reforma dar labiau nusmukdė mokytojo autoritetą ir jo profesijos prestižą mokinių ir visuomenės akyse. Kaimo vietovėse ir net miesteliuose tokiu būdu baigiamos likviduoti paskutiniosios mokyklos – paskutinieji kultūros, švietimo, žinių židiniai ir žmonių bendravimo traukos centrai. „Krepšeliai“ pradedami diegti ir vaikų darželiuose.
Panašiomis nuostatomis grįsta „krepšelinė“ aukštojo mokslo reforma davė tokius pat apgailėtinus rezultatus. Įžūliai ir ciniškai ignoruojant srities darbuotojų, specialistų ir ekspertų nuomonę, sąmoningai buvo įgyvendinta ne studijuojančiam jaunimui, visuomenei ir valstybei, bet šalyje veikiantiems užsienio bankams naudinga ir jų pelnui didinti skirta šio sektoriaus tariama reforma. Melagingai aiškinant apie aukštojo mokslo srities artinimą prie pažangiausių vakarietiškų standartų, iš tikrųjų Lietuvoje buvo įdiegta grobikiška ir diskriminacinė studijų finansavimo ir paskolų besimokantiems sistema, kokią galima rasti tik labiausiai atsilikusiuose pokomunistiniuose ir „trečiojo pasaulio“ kraštuose. Vertinant studijų mokesčio dydžio ir šalies gyventojų pajamų santykį akivaizdu, kad Lietuvoje studijos tapo vienos brangiausių visose Europoje.
Tikslingai kuriant galimybes studentų sąskaita lengvai užsidirbti užsienio bankams, buvo sąmoningai atmesti siūlymai steigti valstybinį studijų paskolų fondą, galėjusį teikti paskolas palankiausiomis studentams sąlygomis. Privačių bankų paskolos teikiamos su dideliais palūkanų procentais. Vargu ar dar yra Europoje šalis, kurioje šios palūkanos būtų pradedamos mokėti jau studijuojant. Todėl neišvengiamu tokios reformos padariniu tapo masinis jaunų žmonių bėgimas iš Lietuvos ieškant palankesnių studijų sąlygų.
Nors tiksli išvykstančiųjų statistika sąmoningai slepiama, o išvykstančio jaunimo skaičiai dirbtinai mažinami, turimi kai kurie duomenys leidžia tvirtai teigti, kad šalies demografinių nuostolių ir „protų nutekėjimo“ mastai yra milžiniški. Neatsitiktinai įtakingiausiuose pasaulio laikraščiuose pagal svetur emigravusių ir ten studijuojančių jaunų žmonių skaičius nedidelė Lietuva lyginama su tokioms didelėmis valstybėmis kaip Kinija.
ŠMM pradėjus vadovauti p. G.Steponavičiui visiškai apleistas tautinis ir patriotinis jaunimo ugdymas. Kosmopolitines ministro nuostatas ir abejingumą tautos ir šalies piliečių interesams akivaizdžiai rodo jo konformistiška ir antivalstybiška pozicija lietuvių kalbos dėstymo tautinių mažumų mokyklose klausimu. Vadovaujama šio ministro Lietuvos ŠMM tapo ir jaunąją kartą demoralizuojančių bei psichologiškai luošinančių daugiau negu abejotinų tokių ugdymo programų kaip Gender Loops ir pan. faktine globėja.
Tokią p. G.Steponavičiaus veiklą ministro poste vis sunkiau vertinti tik kaip nekompetentingą vadovavimą, už kurį krenta vien moralinė ir politinė atsakomybė.
Pateiktieji tik kai kurie šios destruktyvios veiklos faktai duoda pagrindo laikyti ją galimai antivalstybine ir galimai nusikalstama veikla. Toks ministras neturi teisės toliau eiti savo pareigų. Jis privalo būti nedelsiant atstatydintas. Taip pat būtina atlikti kruopštų ir išsamų ministro G.Steponavičiaus ir jo komandos veiklos tyrimą. Kompetentingos institucijos turi būti įpareigotos išsiaiškinti, ar šioje veikloje nesama galimai nusikalstamos, baudžiamąją atsakomybę užtraukiančios veikos požymių.
Vaidotas Antanaitis
Mykolas Arlauskas
Antanas Buračas
Juozas Dringelis
Algirdas Endriukaitis
Balys Gajauskas
Rūta Gajauskaitė
Bronislovas Genzelis
Romas Gudaitis
Arvydas Juozaitis
Egidijus Klumbys
Bronius Leonavičius
Marcelijus Martinaitis
Alvydas Medalinskas
Romualdas Ozolas
Romas Pakalnis
Algirdas Patackas
Rolandas Paulauskas
Vidmantas Povilionis
Vytautas Radžvilas
Kazys Saja
Aloyzas Sakalas
Artūras Skučas
Kazimieras Uoka
Zigmas Vaišvila
2011 03 01
![12A_8456 [800x600]](http://www.dialogas.com/wp-content/uploads/2012/03/12A_8456-800x600-160x112.jpg)
Ieškau duomenų ...
Aš tą patį minėjau tik pradėjus Steponavičiui vykdyti švietimo “psiaudoreformą”. Visą ją įvardinau kaip nusikaltimą prieš Lietuvos švietimą. Pagaliau ir daugiau pradeda praregėti, bet ko gero tai jau gerokai per vėlu (nors sakoma, kad geriau vėliau negu niekad). Kol reikalai pajudės tada jau bus tikrai per vėlu. Švietime padarytos nemokšų klaidos srebiamos keliolika metų, net dešimtmečių. Švietimas ne ekonomika, kur padarei klaidą (kaip su įvęstais mokesčiais) ekonomika nuėjo į pogrindį. Švietime padarei klaidą, – praradai visą žmonių kartą.
ką gi – nepabandęs – nežinosi. Bet kokio velnio G. Steponavičiui visa tai reikejo daryti? Negi jis tikrai tiki, kad pinigai sukuria Zmogų? Man neatrodo, kad jis visiškas niekšas. Jis ko gero tėra kvailys… Deja tapęs ministru apsvaigo ir nemokėjo išgirsti oponentų balso. O gal pernelyg silpnai ir pavėluotai tie protestai išsakyti? Aišku geriau vėliau negu niekad. Šiaip ar taip – jo reformos švietime yra šlykšti niekšybė…
Šis pareiškimas gražus tuo, kad paremtas karštomis emocijomis, o ne … tikrovės supratimu. Mokslininkai, kritikuodami savo kolegas, paprastai bando pamatyti visumą ir pateikti konstruktyvias alternatyvas. Puikiai žinome, jog kas nieko nedaro, tas niekada ir neklysta, bet tuo pačiu dar geriau žinome, jog kirpk tik devynis kartus pamatavęs. Tai tinka mums visiems, taigi … laikas nelaukia:)
Manyčiau, jog švietimo sistemoje kokybės ir efektyvumo klausimas buvo ir amžinai bus esamu momentu aktualiausias. Aišku, humanistiniai pradai turi gaubti visus efektyvumus, ir tai yra tiesa, kurios niekas iš mūsų nepamiršta. Taigi kur mes galėtume nukreipti savo jėgas, kad ir “protestuotojai”, ir “testuotojai” sutartų dėl perspektyvų?
Informacinė technologinė pažanga kol kas visu pajėgumu neįjungta į mokymosi procesą. Manau, kad mokyklose galėtų mokytis net po vieną mokinį, tereikia pasinaudoti technologijomis, o jos tiesiog akyse tobulėja ir dar didesnėse akyse pinga. Lietuva viena iš pirmaujančių pasaulio šalių pagal plačiajuosčio interneto prieigą. Kodėl nepadarius nuotolinių klasių, kai pamoka vyksta kur nors vienoje mokykloje vedama gero mokytojo (ar kelių mokytojų) ir sinchroniškai transliuojama į kitas mokyklas, kuriose yra tokie pat geri mokytojai-asistentai arba visai jų nėra? Toks mokinys gali būti įtraukiamas į mokymosi procesą lygiai taip pat, kaip ir “gyvai” pamokoje dalyvaujantys mokiniai, bet tam reikia naudoti “įtinklintas mokymosi technologijas”.
Geras panašios pradžios pvz. būtų Ozo mokykla, ko ne visas pamokas perkėlusi į internetą. Tokio internetizavimo netikėtumas (kol kas labiau potencialus, nei realus) tas, jog dėl to mokiniai gali susirinkti į mokyklą ne pažymiams (!), bet sportiniams žaidimams ir varžyboms, viktorinoms, spektakliams, koncertams etc. Tai ir yra tikroji mokykla, kur nėra hierarchijos. Įtinklintas mokymasis panaikina hierarchiją net mokymosi procese ir neribotai išlaisvina kūrybinius pradus, bet apie tai reikįtų pasakoti kitą istoriją…
Vis tik tendencijos tokios, kad artėjam į “mokyklą be sienų”, kai mokykla suprantama ir kaip geografinis vienetas, ir kaip tinklas. Gal net direktorius tokiam tinklui nereikalingas, ypač galvojant apie pasidalintąją lyderystę, tiksliau – įtinklintą konsultavimąsi, įtinklintą sprendimų priėmimą ir visiškai automatizuotą/internetizuotą apskaitą. Įtinklintas mokymas didina geografinį prieinamumą ir mažina kaštus, ir kas dar svarbu – didina mokymosi kokybę.
Dar šio komentaro pabaigai pateiksiu visai neseniai išgirstą pavyzdį iš socialinių technologijų srities. Matyt, Meksikoje pirmieji pradėjo įgyvendinti programą, kai mama, paskiepijusi savo vaikelį, gaudavo išmokas. Vėliau eksperimentą praplėtė, mokėdami tėvams išmokas už vaiko gerą mokymąsi. Visuomenei pigiau investuoti tokiais kanalais į prevenciją ir skatinimą, nei vėliau kovoti su pasekmėmis, pvz., nesibaigiančių ligų gydimu. Kai pasakau savo kolegoms, jog ir britai išmokomis gydo narkomanus, tai kai kas pasipiktino – o kodėl aš, nevartodamas narkotikų, negaunu išmokos? Atlikus nedidelį mintinį eksperimentą greitai paaiškėja, kad didžiausia išmoka ir yra gyvenimas be narkotikų.
Pritariu minčiai, kad “krepšelio politika” visai sužlugdė kaimo mokyklas ir mokytojų autoritetą. Jei iš vienos mokyklos, neapsikentus nusiklastamo mokinio elgesio, jis pašalinamas, tai kaimo mokykla jį priima, nes jai reikalingas “krepšelis”, kad galėtų išgyventi.
Drįstu griežtai paprieštarauti kolegai iš MRU. Nepykite, bet jūs stipriai atitrūkęs nuo realaus paprastų žmonių kaime gyvenimo. Koks ten gali būti kompiuterių tinklas, jei vaikai į mokyklą ateina iš tokių namų, kur tėvai neišsiblaivo po kiekvienos gautos pašalpos, kasdien būna alkani ir pamokoje net nualpsta dėl išsekimo, namuose šokiruoja gyvenimas be elektros ir vandens(atjungta dėl skolų), miegama purvinų skudurų krūvoje, o į stalą virtuvėje, sukaltą iš neobliuotų lentų įkirstas kirvis.Kiek tokių Lietuvoje? Su tokia realybe savo darbe susiduria visi mokytojai.
Tai ne fantazija, tai mano keturių iš klasės auklėtinių kasdienybė.
Jums, gerbiamas kolega iš MRU, įtariu neteko iš namų atsineštais savo asmeniniais, vyro ir net vaiko drabužiais aprengti nuogų žiemą auklėtinių, nes ašaros byra į juos žvelgiant.Be to, man valstybė moka algos tik 900lt.,iš kurių tenka aukoti darbui iš gailesčio. Šie vaikai net mobilaus telefono neturi, tai ką kalbėti apie svajonėse sukurtą “mokyklą be sienų ir kompiuterių tinklu”.Alkanam galvoje, žinokite, ne raštingumas, o maistas.Tai tikrasis LIETUVOS valstybėje skurdo veidas.Sutikite, juk valstybės ekonomika tada gera,kai gerai gyvena paprastas žmogus (o tokių daugiausia). Pirma sutvarkykime ekonomiką, o tada svaikime ir apie kompiuterizuotą erą.
Deja dabartine LR valdžia, konkrečiau dėl laisvės labai uoliai “kovoję” konservatoriai laisvai mirti arba gyventi nežinia iš ko – mat pakankamai daug LR žmonių net tos 300 lt socialinės pašalpos palikę tūkstančius žmonių ir paskelbę juos lūzeriais bei nereikalingais LR padarė labai šlykštų nusikaltimą. Nemalonu kai kaime apleista nežinia iš ko gyvena senutė, tačiau dar šlykščiau, kada vaikai vos gimę pasmerkiami badui, vogimui, prostitucujai ir kt.
Ministras G. Steponavičius Telšių rajone yra aplankęs Žemaitės gimnaziją. Pasikalbėjo su geriausios rajone o gal ir visoje Žemaitijoje prestižinės mokyklos mokiniais ir mokytojais. Tokie niekur nepražus. Bet, kad jis būtų apsilankęs eilinėje kaimo mokyklėlėje “incognito” – kaip dažnokai pabuvoju aš – niekur negirdėjau. Juk liberalai yra liberalūs ir tiems kas nesugeba išgyventi niekada nepadeda – o geriausieji ir be to Steponavičiaus pezėjimų ar palaiminimų išgyvens…
Pakalnį reikėtų vieną kartą paskirti
Gerbiamai Mokytojai: Tikiu, kad Jūs esate jautri mokytoja, tačiau nereikia nei kaimo, kad pamatytum aplink tvyrantį skurdą, įsitaisiusį šalia prabangos. Tokia ta tikrovė ir nuo jos nepasislėpsim. Tik klausimas – ką daryti? Ar piktintis, klijuojant etiketes, ar siūlyti konstruktyvius sprendimus? Tikriausiai Jūs kuo puikiausiai žinote, kad nuolat gesinti gaisrus nepakeliamai sunku, nesvarbu, kad daugeliu atveju tai mūsų visų žmogiška pareiga. Taip pat tikriausiai patyrėte, jog nemažai tokių, kurie įpranta prie “gerų dėdžių ir tetų” ir laukia, kol bus pamaitinti. Tokiems žinių ir nereikia, jie greičiausiai net nebesupranta, kam tos žinios išvis reikalingos. Gerai dar, kad tokių yra labai mažai…
Tikriausiai Jums nekyla klausimas, ką pirmiau daryti – didinti mokymo efektyvumą ar sutvarkyti ekonomiką – aišku, kad viskas yra sukabinta tarpusavyje. Ekonomikos nepagerinsime, nesutvarkę švietimo, o švietimo nesutvarkysime be investicijų. Jūsų rodomas žmogiškumas nereiškia, kad turime atsisakyti efektyvesnio mokymo, ypač naudojant internetinius sprendimus. Yra daug šalių, kur puikiai dera ir viena, ir kita, ir aukščiausia kultūra, ir moderniausios technologijos. Jei Jūs naudodama internetą galite išmokyti daugiau vaikų ir juos galite išmokyti geriau, bet to nedarote, tai gal ne ministras ar popiežius kaltas? Tačiau jei išmokydama daugiau vaikų turėtumėte daugiau užsidirbti, bet neuždirbate, tada kaltas pirmiausiai ministras. Tvarkant tokias “smulkmenas” tvarkoma ir ekonomika.
Sauliui Norvaišai, MRU Vilniuje sakoma: jei mokinys nesugeba niekur mokytis sugebės mokytis Oze. O iš ten atėjęs net ir “geriausias” nesugeba net minimaliai mokytis yprastoje mokykloje. Su tokiom situacijom esu susidūręs ne kartą. Sportininkams, kuriems mokslas yra paskutinėje vietoje, nes juk svarbiau varžybos, stovyklos. Bet jei laikysim kad, tai pažangu, prieisim iki to kad visoje Lietuvoje teliks tik mažaraščiai ir ne išprusę.
Labai jau pesimistinė Jūsų gaidelė, gerb. pesimiste. Bet manęs ji neužkrečia ir neįtikina, nepaisant net apibrėžimo, jog “pesimistas yra labai gerai informuotas optimistas”. Tiesa, esu, matyt, atsilikęs, nes mano laikais žodis “įprastas” rašėsi taip, kaip parašiau, t.y. kitaip, nei Jūs rašote, o ir kablelius kitose vietose buvome mokomi dėti. Dėl to visiškai sutinku su Jumis dėl mažaraščių, taip pat dėl sporto ne dėl sveikatos, bet dėl “rezultatų”, tik nesuprantu, kur tame įžvelgiate pažangą?
Tik fantastinėje literatūroje gali būti situacijų, kur žodžiai patys rašoSI, o šiaip žodžiai yra rašoMI. Ar aišku?
Ačiū už pastabą, bet palyginus ne taip seniai atrodė, kad televizija yra fantastika – juk negali dėžutėje lindėti kalbanti galva! O dabar jau ir žodžiai patys rašosi, dėl to kokiame iPhone ieškai, kur galima išjungti tą rašymąsi…
Tik ką šiandieną sužinojau, kad čia taip išgirtoji Vilniaus Ozo vidurinė mokykla 2012m. bus UŽDAROMA…!, nes dėl mokinių “pažangumo” nesugebės akredituotis į gimnaziją.Taip ir atsisėdau…:)))).
O S.Norvaišui galiu tik pridurti, kad mano aukščiau minėti šelpiami auklėtiniai yra ne prašinėtojai,kurie naudojasi, o pirmūnai, daugelio olimpiadų nugalėtojai ir…pas jus į MRU, galbūt, neateis mokytis, nes neturės iš ko.
Tikrai nenustebčiau, jei kokie partiniai veikėjai pareikštų, jog Ozo mokyklą reikia likviduoti. Be jokios abejonės, griauti lengviau nei kurti. Bet ne kiekvienas išdrįstų imtis iniciatyvos kurti nuotolinio mokymo sistemą, ir dar ne kokiame universitete, bet mokykloje. Neįsivaizduojamo sunkumo uždavinys, reikalaujantis didžiulio mokytojų kūrybinio darbo. Be to, tos pačios technologijos tobulėja taip, kad kas buvo prieš pora metų sunku įgyvendinti, dabar tai žymiai lengviau padaryti. O ir metodika – terra incognita, ją reikia atrasti.
Na o politikieriai vietoj palaikymo ir paramos – bent jau moralinės – renkasi kitokius savo vertės kėlimo būdus. Manau, kad geriausias kovos su tokiais “uždarinėtojais” būdas yra jų ignoravimas.
Na o jūsų šelpiamiems moksleiviams palinkėkim laisvės renkantis, kur toliau studijuoti. Jiems, kaip suprantu, studento krepšelis garantuotas, o universitetuose socialiai remtini studentai gauna nemokamus bendrabučius ir socialinę stipendiją.
dėstytojui iš MRU
ponui nereikėtų meluoti apie stipendijas: socialinių labai sumažėjo, o ne socialinių labai-labai sumažėjo. Pas mus KTU nesocialinę stipendiją gali gauti tik 1 iš >30. Sūnus su vidurkiu 9,7 liko ant ledo (mokosi ne soc. mokslus, o technologinius. Prisiminkite: ir tai tais laikais kai šventoji ministerija šiais metais ypač didelį dėmesį skyrė technologiniams mokslams).
Nė vienas geras save gerbiantis universitetas rimtai neužsiima distanciniu mokymu (nebent kur teisė ar kokie socialiniai). Pvz. Masačiustse technologinis universitetas. Net ir laikomoje geriausia Lietuvoje KTU gimnazijoje (joje ilgai-ilgai dirbau)yra tik akivaizdinis mokymas. IT yra tik pagalba mokytojui-dėstytojui, o šios IT tegali užimti tik dalį pamokos-paskaitos. Distancinis mokslas tinka kaip rašė aukščiau tik tiems, kuriems TIK TEREIKIA atsiskaityti.
Gerbiamas(-a) AŠ, prieštaraujate sau – socialinės stipendijos mokamos, bet savaime suprantama, kad yra nustatytas pajamų minimumas ir egzaminų vidurkis, kada ją studentas gali gauti. Gal turite kitokį pasiūlymą, pvz., kad visiems be išimties mokėtų socialines stipendijas, be jokių apribojimų?
Gali būti, jog apie “grynąjį” distancinį mokymą aš esu dar blogesnės nuomonės, negu Jūs. Išties pas mus jis suprantamas kaip medžiagos talpinimas moodle aplinkoje, ir jokio mokymo, juo labiau mokymosi ten nėra. O ar matėte, kaip vyksta nuotolinis mokymas Ozo mokykloje? Siūlyčiau pažiūrėti “gyvai”. Ir ar girdėjote apie įtinklintą mokymąsi?
Dėstytojui iš MRU
išversiu ką rašiau: net ir esant visiems reikalavimams (šeimos pajamų minimumas ir kt.) vaikai (man jie vaikai) NEGAUNA jiems priklausančių SOCIALINIŲ stipendijų. Bet jokiu būdu nerašiau “visiems be išimties”. Jau visai nekalbu apie nesocialines stipendijas tų studentų, kurių pažymių vidurkis žymiai didesnis nei 8. Jie jų negauna.
O Jūs galite išmokyti technologinių ar fizinių mokslų (pvz. atlikti laboratorinius darbus)distanciniu mokymu? Ir visai nesvarbu, ar įtinklintas, ar ištinklintas, ar dar koks kitas distancinis mokymas? Mokymas gali būti tik akivaizdinis, kai matai ką laboratorijoje studentas atlieka, skaičiuoja ir daro išvadas.
Matyt, reikėtų kalbėti apie konkrečius vaikus (studentus), kodėl jie negauna socialinių stipendijų, jei jas turi gauti. Reiškia, kažkas pažeidžia patvirtintas normas. Gali būti, kad normos neatitinka gyvenimo, bet tada jas reikia skubiai peržiūrėti ir keisti. Dėl aštuntukų sutinku – panašu, kad pažeidinėjama Konstitucija.
Klausiate, ar galiu išmokyti fizinių, technologinių ir, pridėsiu nuo savęs – medicinos ir kitų “medžiaginių” mokslų įtinklintu būdu? Teorinę dalį – be jokios abejonės. Praktinę-manipuliacinę dalį – kol kas ne visais atvejais. Tikriausiai teko girdėti apie kompiuterinius žaidimus, simuliacines aplinkas ir panašias mokymosi priemones? Fizikos laboratoriją kuo puikiausiai gali pakeisti ir pakeičia kompiuteriniai procesų modeliai. Tokia laboratorija, be kita ko, ir saugi. Be to, didžiąją dalį dalykų šiaip ar taip mokomės abstrahuodami realų reiškinį arba analogijos principu. Aišku, dėl to neturi nukentėti mūsų kontaktai su fizine aplinka, bet mokantis efektyvesniais metodais jie kaip tik gali tik praturtėti – lieka daugiau laiko ir sportui, ir gyvam bendravimui.
Jei tikrai dirbate Mykolo Romerio un-te, tai girdėjote apie Monkevičių (manau, kad jis docentas). Išvilkit ir jį į dienos šviesą kokiai diskusijai apie mokyklos ateitį, o tai “priskaldė malkų” su terbelėmis ir dingo. Negražu taip elgtis…
Kas bus su mokyklomis, pvz., po penkerių metų? Bukagalvis, ponuli, esi…
cia greiciau asarsas ne grupiu kurias klausai, o kurias esi klauses ar girdejes. tipo tarp visokiu lengvu dainu dar ir rekauji su Argharus’ais? =D kazkaip sunku patiket. kazkodel manau surasei lista ka turi kompe ir patenkintas sedi. saunu. taip ir toliau.