Dažnai viešųjų erdvių diskusijos primena šuns lakstymą apie stulpą mėginant pagauti savo uodegą (tiesą sakant, visas mūsų gyvenimas dažnai primena šį procesą…). Gal ir neblogas užsiėmimas norint pasimankštinti ir sušilti. Tačiau nepagrįsta būtų tikėtis, kad tai gali lemti kokius pokyčius – nebent šuns širdies smūgį nuo persitempimo, jei šis – neduok dieve – į savo užsiėmimą žiūri kaip į turintį žūtbūt duoti rezultatą, o ne kaip į malonų laiko leidimą.
Panašios, t. y. lakstymo ratu, tendencijos, man regis, yra neišvengiamai užprogramuotos ir diskusijoje, užsimezgusioje iš profesinių sąjungų lyderio E.Jesino pakalbėjimo konferencijoje apie teisių ir pareigų santykį švietimo sistemoje.
Kiek galima spręsti iš šio kalbėtojo pranešimo pristatymo portale Delfi, pasakyta daug teisingų, t. y. padėtį mokykloje atitinkančių, dalykų. Nemanau, kad konstataciją, jog mokytojų smurtą išprovokuoja patys mokiniai, galima vadinti E.Jesino pozicija. Kokia tai pozicija? Arba teisingiau turbūt būtų klausti, – kokia būtų šiai pozicijai priešinga: kad mokytojų niekas neprovokuoja, o jie yra smurtautojai-mėgėjai? Ko nebūna, žinoma, bet tai jau liguisti atvejai.
Taigi anokia čia pozicija – veikiau faktas. Kaip faktas ir tai, kad dauguma tėvų tikrai mažai bendrauja su vaikais, kad vaikai tampa vis dirglesni, daugėja hiperaktyvių ir nemotyvuotų, kad vis daugiau mokytojų suserga nervų ir kitokiomis ligomis… Tai, regis, E.Jesinas ir susakė. Su kuo čia galima nesutikti?
Taip pat sunku nesutikti ir su Lietuvos mokinių parlamento pirmininko P.Kazakevičiaus pasamprotavimu „Dialogui“ („Išmokime pagaliau pagarbiai bendrauti“, „D.“, Nr. 24). Teisingai kalba jaunuolis. Jis neneigia, kad mokytojus vaikai kartais išprovokuoja, bet pagrįstai – manyčiau – klausia: o ar neturėtų mokytojai gebėti dirbti su visokiais vaikais?
Ir iš tiesų: argi ne suaugusiųjų visuomenė yra atsakinga už situacijos valdymą? Jeigu esame nepajėgūs to daryti, tai ir pripažinkime, o ne verskime kaltę vaikams. Šie su visomis savo agresijomis, neurozėmis ir psichozėmis yra mūsų tąsa, kūrinys, produktas, vaisius, atspindys…
Taigi turime „kaltųjų“ grandinę: valstybė (valdžia) – mokytojai (mokykla) – tėvai – vaikai – mokytojai (mokykla) – valstybė (valdžia)… Ir turime bejėgišką pomėgį – it karštą bulvę stumdyti vieni kitiems atsakomybę. Lengviausia ją stumdyti tarp konkrečių subjektų, pavyzdžiui, tarp mokytojų ir tėvų…
Tačiau įsižiūrėkime, ką gi mes čia vieni kitiems iš tikrųjų po nosimi pauostyti kaišiojame. Tiesiog įsivertinkime savo, šiandienos tėvų ir mokytojų, padėtį pažvelgdami kiek plačiau.
Visas Jono PALAUKIO straipsnis – „Dialoge“.
![12A_8456 [800x600]](http://www.dialogas.com/wp-content/uploads/2012/03/12A_8456-800x600-160x112.jpg)
Ieškau duomenų ...
jau rašiau, kad visais laikais buvo elgesio taisyklės ir etiketas. Nei smetoninėje, nei caro laikų nei sovietinėje mokykloje nebuvo svarstoma kas turi pirmas sveikintis ir kas kam pirmas turi parodyti pagarbą – mokinys mokytojui ar atvirkščiai. Jau vien tai, kad šis klausimas svarstomas parodo mokytojų prestižo visuomenėje smukimą. Beje, visais laikais už nemoralų ir nekultūringą elgesį vaikai buvo baudžiami – tėvo diržu, griežtu pokalbiu, dienpinigių atėmimu. Dabartinėse mokyklose jaunuolis ką nors įžūliai pasakęs, ar nekultūringai pasielgęs pasijunta “kietu”, vos ne didvyriu. deja, vėliau prieš darbdavius tie kietuoliai bijo net pyptelti ir noriai “savo noru” eina nemokamų atostogų bei kt. Tad ant mokytojų mokiniai loja ir iš jų tyčiojasi todėl, kad dabartinė sistema paliko juos bejėgius
Taip!
Nors visuomenė analizuoja,bando suvokti, kodėl kyla nusikaltimai, tačiau niekas neabejoja, kad už nusikaltimą reikia bausti. Ar mokytojai kalti, kad švietimo sistema panaši į kalėjimą. Daugelis mano, kad sėdėti po 7-8 val. per dieną mokyklos suole 12 metų yra normalu.Juk pasaulyje yra daug mokyklų, kuriose mokymasis vyksta ne tokiu patologiniu būdu.Kodėl mokytojas turi atsakyti už sistemos klaidas, o mokinys gali nebaudžiamas tyčiotis? Visi žino, kad, mažėjant gimstamumui, kiekvienas mokinys, net ir beraštis, mokyklai yra aukso veršis.O kad toks mokinys išlaikytų mokyklinį egzaminą, yra visokių priemonių.Taip tinginys, 12 metų praišdykavęs,mokytojų pastangomis gauna atestatą. Vėliau tautos pastangomis jis gaus pašalpą ir girtuokliaus visą likusį gyvenimą.Todėl, kad niekas jo neišmokė dirbti.Taip kad kertam šaką, ant kurios visi sėdim.Pasakykit, kokias priemones gali taikyti mokytojas priversti tinginius dirbti? Jokių.
Santykius klasėje, mokykloje kuria abi pusės, tik mokytojai dažniau pamiršta, kad jie turi daugiau patirties, kad yra išmintingesni, kad su mokiniais irgi galima elgtis pagarbiai, neįžeidinėti, nesityčioti, neprikaišioti… ir t.t. tada ir mokiniai tuo pačiu atsilygins, nes už gerumą, tikėtina, kad susilauksi gerumo…arba kaip šauksi, taip atsilieps…
labai gražiai ir teisingai rašote. Gerai, kad taip būtų gyvenime, bet tai yra tik graži FILOSOFIJA. Visa tai neveikia mūsų dienomis mokykloje. Gerą, kultūringą mokytoją mokiniai laiko keistuoliu ir durniumi. Jie jį pasirenka būti nuolatine patyčių auka. Jūs, suaugusieji, pamirškite savo dienų mokyklą. Dabar viskas keičiasi žaibišku greičiu ir jūsų prisiminimai jau tapo gilia senove. Dabar mokykloje vyksta nuolatinės patyčios. Visi tyčiojasi vieni iš kitų be sustojimo. Iš mokytojų taip pat nuolat yra tyčiojamasi. Įsivaizduokite, kai mokytojas atsistoja prieš klasę, kas rūpi mokiniams? Gal mokslo žinios? Nagi, rūpi surasti mokytojo išvaizdoje, kalbėjimo manieroje ir pan. kažką iš ko galima išsityčioti. Tai, ką mokytojas bando išmokyti, yra paskutinėje vietoje. Mokiniai atviru tekstu sako, kad jie nori linksmybių ir pramogų ( O didžiausias malonumas jiems ir yra patyčios). Tai mūsų jumoras aiškina jie, o ką jūs ten bandote išmokyt, mums NUOBODU. Jei aiškini mokiniams, kad jų patyčios yra labai žiaurios, tai jie atsako: na, ir kas kas? Svarbu, kad mums linksma. Kitų jausmai mums nesvarbu, mums svarbu tik, kad asmeniškai mums būtų linksma.
kai vaikai pasakoja apie savo mokytojus, atseit su jumoru ( su įžeidžiančiom patyčiom), tai ką daro tėvai??? Gal jie sudraudžia? Gal liepia gerbti mokytoją? NE. Jie skaniai juokiasi kartu su vaiku. Taip mokytojo autoritetas dar labiau sumaišomas su žemėmis…
Jau tokį baisų vaizdelį čia apie tas patyčias pastaroji komentatorė piešia, kad patikėti nelabai sekasi. Gal yra tokių kraštutinių atvejų, bet tai negali būti visuotina. Juk visi turime vaikų, įvairių amžių, vaikštome į tėvų susirinkimus, susitinkame su mokytojais, bendraujame su draugų šeimomis, kuriose irgi ne po vieną ir net ne po du vaikus… tai jau negi nebūtų mūsų pasiekusi informacija, kad vaikai masiškai dabar tokie sadistai? Negaliu patikėti. Kad pavienių liūdnų atvejų yra – turbūt. Bet juos ir reikėtų pateikti ir spręsti kaip konkrečius.
Apsidairykit aplink. Visur ieškoma tik blogio ir jis demonstruojamas. Ką rodo TV? Ar ne patyčias? Apie ką rašo žiniasklaida? Apie bjaurastį. Vaikai tuo kvėpuoja. Jie net nesuvokia, kad jų patyčios yra amoralios. Jie tai mato visur.
kad to blogio aplink tiek daug jog turi būti labai aklas, kad jo nepastebėtum…