„Baigiau gimnaziją per Anastaziją, žinau, kur Azija, – ar ne gerai?“ Nesakysiu, kuris poetas taip ar panašiai parašė. Nei jis poetas, nei čia – eilėraštis, bet mintis labai tinka staigmenai, kurią neseniai paskelbė žiniasklaida: Švietimo ir mokslo ministerija siūlo 30 proc. siaurinti mokymo programas ir išgyvendinti „kalimą“! Žinoma, tekstą reikėtų pradėti kitaip: viceministru pradėjus dirbti buvusiam gimnazijos direktoriui V.Baciui, ministerija nebesipriešina visuomenės ir šviesuomenės siūlymams pertvarkyti mokymo turinį.
Išgyvendinti „kalimą“ – ne ministerijos valiai ir galiai (tai pedagogų darbas; tai tema ilgai diskusijai), bet ministerija gali ir privalo leisti pakeisti mokymo turinį. Formaliai tai visai nesunku – užduotį suprantantiesiems reikia pavesti sukurti naujas mokymo programas ir pakeisti brandos egzaminų turinį. Na, dar aukštesnės švietimo institucijos (universitetai, kolegijos) turės prisitaikyti prie pokyčių vidurinėje grandyje, bet tai irgi ne titano darbas.
Realiai tai labai sunku! Sunkiausia sutarti, kaip „siaurinti“. Pradėkime tartis! Pažvelkime į vidurinį išsilavinimą suaugusio žmogaus akimis: ką aš, tu, jis, ji, baigę vidurines mokyklas bent prieš 20 metų, prisimena, išmoko, geba, naudojo ar naudoja iš to, ko buvome mokyti mokykloje? Konkretizuoju – renkuosi geografiją. Nesunkiai patikėsite, kad būtent geografijos srityje esu eilinis, vidutinis to mokslo „vartotojas“, savamokslis nuo pat mokyklos baigimo dienos. Toks ir turėtų dalyvauti kuriant geografijos mokymo programą.
Pirmas mano noras – siaurinant reikia gilinti! Norėčiau šio to išmokti taip, kad nepamirščiau visą gyvenimą, kad žinočiau tikrai, patikimai. Tai ko norėčiau?
Visas Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktoriaus Bronislovo BURGIO straipsnis – „Dialoge“.
![12A_8456 [800x600]](http://www.dialogas.com/wp-content/uploads/2012/03/12A_8456-800x600-160x112.jpg)
Ieškau duomenų ...
Jo majo. Tai ką dabar reikės daryti su ,,tobuliosiomis” ugdymo programomis? Tiek popieriaus sugadinta, tiek priskalambyta, tiek milijonų vėjais paleista…. O dabar jos bus nulis? Nusišaučiau, jei pati būčiau buvusi jų kūrėja… Jei jau ,,siaurins” mokomąją medžiagą, vadinasi , ir programas teks mesti lauk?? Ar ne taip? Psitvirtino vienos mano kolegės nuodėmiškas spėjimas_ kiek laiko šios programos išsilaikys. Ji spėjo, kad kokius 5 metus. Pasirodo, klydo. Praėjo vos 2. Kas toliau? Kiek dar pinigų paleisime vėjais? O mokinių žinios ir gebėjimai po tokių ,,reformŲ’ ir toliau prastės.
Atnaujintu programu pinigine israiska jau isisavinta, reikia naujo projekto, nauju ES pinigeliu. Nauji parseliai paaugo ir prie lovio verziasi…
Ar paraleliai keisis ir aukštųjų mokyklų programos?
Laiku išnešiau sveiką kailį ir neatsidžiaugiu, kad turiu normalesnį bendrąjį išsilavinimą, kad mokiausi ir chemijos, ir geometrijos, ir braižybos,ir tos pačios geografijos bei n dalykų/ kol neatėjo į galvą gudručiams siaurinti programų
pradėkime gal nuo materialios pradžios: prisimenu Maslow poreikių piramidę ir pedagoginio darbo pradžią, kurią vėl priminė programos ,,Renkuosi mokyti” dalyviai, teigiantys, kad ,,kai kurie iš dalyvių dirbdami mokykloje teturėjo vieną savo kėdę, net stalo nebuvo. Todėl pamokoms tekdavo ruoštis sėdint ant tos kėdės arba grįžus namo(http://www.mtc.lt/index.php?id=830)
labai pritariu siaurinimo idėjai. Nešuoliuosim nuo temos prie temos, nespėdami net motyvuoti, kam to reikia, kokios sąsajos su realiu gyvenimu. Dabar, susiaurinę, galėsime plačiau ir kūrybingiau pažvelgti. Pvz. mokydamiesi apskritimo paslapčių, vaikai galės apžvelgti visą rato išradimo evoliuciją, spręsti daugybę “juvelyrikos” uždavinių ir t.t. Tuo pačiu metu, lėtesnieji mokiniai spės visą teorinę medžiagą suvokti. Per praktinius užsiėmimus ir išryškėja, kas yra kas. Beje, tie, kurie lengvai gliaudo su teorija susijusius uždavinėkus (VBE 22), pasirodo ne tokie gabūs greitai orientuotis ieškant, naršant, kuriant, statant, modeliuojant…
Idėja pati sau viena – tai lyg naujagimis, išmestas į gatvę pasakius: “Gyvenk”. Tik ar yra KAIP gyventi? Aš dar ne tokių šaunių idėjų galiu pamėtyti, tik kas iš to. Mokytojas ir taip jau tarsi tarp girnų – iš vienos pusės – spaudimas mažinti, prastinti, adaptuoti, pritaikyti, iš kitos – VBE, reitingavimas, šimtukai, olimpiados. Tegul ŠMM pirma išvalo, ką iki šiol pridirbo suviduriavusi visokiom atnaujintom programom, o paskui jau ryja naują porciją.
delsti nusikalstama. Išvalyti reikia greitai. Turint tokią gausybę švietimui dirbančių biurokratų, galima spėti ne tik keisti, bet ir daug metodikos parengti, kaip dirbti, iš ko rinktis. Nepalikti mokytojui dar ir pačiam viską susikurti, nes už tai jam nesumokama. Mokytojui turi būti pateikiami pavyzdžiai, štampai, o jis renkasi…Niekas nedraudžia , žinoma, ir pačiam kurti, eksperimentuoti.
polibijui: negaliu išsipagirioti – tą išgeriu, kitą nusiperku… Bet vakar gydytojai patikrino – kliedesiai normalūs.
Reikėtų atsisakyti ir katekizmo tiesų kalimo. Pvz., 10 Dievo įsakymų
Laikas mestis dar į vieną kraštutinumą – į kovą su “kalimu”. Tikrai vertėtų logiškai, remiantis kažkuo, išmąstyti Dekalogo priesakus, reikėtų sukurti sistemą, kurią pritaikius iš karto mokinukas pasakytų, kiek bus 7 x 9 (daugybos lentelė). Mechaniškai atsiminti (t.y. įsikalti) šiukštu negalima bent dvi didžiausias Lietuvos upes – reikia jas logiškai išmąstyti. Yra dalykų, kuriuos būtina “iškalti”, nes be to nebus mąstymo. Žinoma, čia sakau bjauriai supaprastintai, bet patirtis rodo: jei ką nors keičiame mechaniškai (kodėl būtent 30 proc. siūloma siaurinti ugdymo turinį?), tai niekada nebuvo apsieita be perlenkimų. Kodėl ir čia reikia tikėtis išimties?