Jau dvi dešimtis metų Lietuvos valstybė stengiasi savo gyvenimą perstatyti ant laisvosios rinkos konkurenciniu pagrindu suklotų bėgių. Konkurencija – gėris. Todėl konkuruoja tarpusavyje ir mokyklos, ir universitetai, ir darželiai, o netrukus konkuruos ir neformaliojo ugdymo įstaigos. Deja, kol kas visa ta konkurencija švietimo kokybės nepagerino.
Konkuruoja tarpusavyje ir švietimo profsąjungos. Skaitant kokį nors straipsnį apie jų veiklą eiliniam skaitytojui tenka spręsti sunkiai išsprendžiamą uždavinį – ką reiškia tos prie raidės „Š“ prilipintos dar kelios raidės ir kuri iš visų šių kelių profsąjungų yra geresnė, gražesnė. Iš šios profsąjungų konkurencijos, manau, labiausiai laimi Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM). Ji nuolat pabrėžia, kad profsąjungos nesugeba susitarti tarpusavyje, kad jos pačios nežino, ko nori, ir todėl į jų reikalavimus galima nekreipti dėmesio.
Manau, kad iš tikrųjų profsąjungoms dažnai trūksta aiškaus savo reikalavimų formulavimo. Jeigu norima keisti mokinio krepšelio metodiką, – tai kaip ją keisti? Jeigu tai pareikalaus papildomų biudžeto lėšų, – tai iš kur jų gauti? Jeigu norima nustatyti minimalią 18 kontaktinių valandų ribą, – tai ką tai reiškia? Ar tai reiškia, kad šiuo metu mokytojai turi per mažą darbo krūvį? Bet juk pačios profsąjungos aiškino, kad pagal jų atliktą analizę mokytojai, norėdami sąžiningai, kokybiškai pravesti tas 18 kontaktinių val., faktiškai per savaitę turi dirbti net apie 90 val. Mat į tas 90 val. įeina ir visi darbai, numatyti darbų apraše, kuris buvo ŠMM sudarytas ruošiantis pereiti prie etatinio darbo apmokėjimo sistemos.
Iš ministerijos atstovų galima suvokti, kad jie reikalavimą užtikrinti tas 18 kontaktinių val. supranta kaip profsąjungų norą gauti pinigus už neatliktus darbus arba kaip norą atleisti dalį mokytojų iš darbo ir tų atleistųjų mokytojų sąskaita likusiems mokytojams užtikrinti tą reikalaujamą kontaktinių valandų skaičių.
Manau, kad iš tikrųjų mokytojai nori ne ant savo pečių užsikrauti didžiulį krūvį, bet už savo darbą gauti to darbo vertą atlygį. Todėl, mano nuomone, profsąjungos turėtų kovoti ne už ne mažesnį kaip 18 kontaktinių val. krūvį, bet, priešingai, turėtų stengtis, kad tas krūvis būtų sumažintas iki maždaug 12 val. Tokiu atveju reikia siekti, kad būtų duota daugiau apmokamų valandų tiems darbams, kurie yra įtraukti į darbų aprašą ir kuriuos mokytojas privalo atlikti neskaitant kontaktinių pamokų pravedimo.
Visas Vytenio PAULAUSKO straipsnis – „Dialoge“.
Ieškau duomenų ...
Gerb. V. Paulauskas ko gero nesuvokia kodėl profsąjungos reikalauja pakeisti žodį “pedagoginės” valandos į “kontaktinės”. Nes daug yra nesąžiningų direktorių, kurie moka puikiai pasinaudoti darbo apmokėjimo aprašo spragomis. Netiesa, jog profsąjungos skirtingai suvokia savo tikslus ir uždavinius ir neaiškiai reikalauja iš ŠMM tam tikrų pakeitimų teisiniuose aktuose. Nesvarbu kokios kieno raidės (profsąjungų) ir nereikia net kelti tokio klausimo kuri profsąjunga geresnė, kuri blogesnė. Visos jos kovoja už mokytojų teises, ugdymo kokybės gerinimą, nebloginant materialinės mokytojų padėties, keičiant kai kurias ugdymo proceso sąlygas.
Taip, taip, taip daugelis mokyklų vadovų nereglamentuotas valandas skirsto ne mokytojų naudai Pvz. kiekvienam mokytojui galima skirti papildomiems darbams nuo 1 iki3 valandų. Mokyklos vadovas aišku renkasi 1 valandą aiškindamas,kad nėra pinigų Tai gerai suprasdamos profsąjungos,kad mokytojo atlyginimas nesumažėtų iki minimalaus ir reikalauja ŠMM minimaliu krūviu laikyti ne 18 pedagoginių, o 18 kontaktinių valandų. Aišku idealu būtų jei mokytojas turėdamas 12 kontaktinių valandų atlyginimą gautų kokį gauna dabar už 18.Ko gero,kad netgi mokyklų vadovai nevarijuotų mokytojų nenaudai, šiuo metu geriausia būtų etatinis apmokėjimas.