Štai jums ir „bendras“ egzaminas – lietuvių literatūros ir kalbos…

Gerokai pavėluotai

Viena karščiausių šio rudens švietimo temų – lietuvių kalbos brandos egzamino suvienodinimas visiems Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų abiturientams.

Iš karto sakau – labai pavėlavo šio klausimo sprendimas, juk kalbame apie mokinius, kurie gimė nepriklausomoje Lietuvoje. Per pastarąjį 20-metį būta kelių nedrąsių bandymų šią problemą pradėti spręsti, bet… kažkaip pristigdavo valios. O štai pastaraisiais metais kas jau kas, bet politinė valia tai per kraštus liejasi. Tik ar siūlomi keliai yra korektiški ir ar rezultatas nebus tik formalus pliusiukas – esą „bendras“ egzaminas sukurtas?

Sunku ramiai analizuoti šią temą dabar, kai aplink vyksta mokytojų ir mokinių piketai. Bet gal pamėginkime truputį nusiraminti ir suprasti, kas ir kodėl vyksta bei kokios bus viso to pasekmės lenkų, rusų ar lietuvių mokyklų abiturientams.

Neaiškios, bet raminančios sąvokos

Pradėkime nuo kiek mažiau žinomo fakto: Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2002 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 56 buvo patvirtintos Tautinių mažumų švietimo nuostatos. Šio dokumento p. 11.9 skaitome: „užtikrinant visiems moksleiviams lygias galimybes studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose, organizuoti visų bendrojo lavinimo mokyklų abiturientams lietuvių kalbos raštingumo brandos egzaminą pagal tokią pačią programą (išskirta A.Z.), šios nuostatos įgyvendinimui parengti tvarką bei sukurti reikiamas sąlygas ugdymo procese.“

Kas slėpėsi po ta gražia formuluote „kalbos raštingumo egzaminas“ – suprasti sunku. Gal ŠMM Bendrojo ugdymo departamento direktorius A.Puodžiukas galėtų daugiau paaiškinti? Juk jam, kaip tuometiniam viceministrui, buvo pavesta šių nuostatų įgyvendinimo kontrolė.

Tačiau, nepaisant aiškumo stokos, vežimas kaip visada sėkmingai pajudėjo – ir ŠMM 2002 metų veiklos ataskaitos skyrelyje Tautinių mažumų švietimas randame: „…Visų tautybių vaikai turi vienodas brandos egzaminų sąlygas. Pradėjome kurti bendro lietuvių kalbos raštingumo egzamino rengimo ir vykdymo prielaidas.“

Įdomu, kas gi tada buvo sukurta? Gal kas nors kur nors ką nors matė / skaitė?

Šiaip ar taip tas raminantis žodis „raštingumas“ po 2002 metų dingo. Vietoj jo ilgą laiką buvo vartojamas terminas „lietuvių kalbos brandos egzaminas“ (atkreipiu skaitytojų dėmesį – „ir literatūros“ ilgai nebuvo prijungta).

Dar ir dabar ŠMM tinklalapyje galima paskaityti įdomų seną dokumentą „Vienodo egzamino link“. Jame aiškinama, kad „įdiegti vienodo turinio lietuvių kalbos brandos egzaminą visiems Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų abiturientams buvo numatyta 2007 metais“, tačiau dėl įvairių priežasčių „nutarta pratęsti pasirengiamąjį laikotarpį pereinant prie vienodo turinio lietuvių kalbos brandos egzamino visiems Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų abiturientams, egzamino įvedimo datą patikslinti 2008 metais“. Net ir kompiuterinė teksto paieška neras šiame dokumente „literatūros“ užuominų. Atrodo, kad švietimo politikai mąstė apie vieną egzamino kaitos kryptį, o lietuvių literatūros specialistai, keisdami gimtosios kalbos egzaminą, jį nutraukė į priešingą pusę.

Pamėginkime detaliau prisiminti lietuvių (gimtosios) kalbos brandos egzamino (BE) raidą per pastarąjį dešimtmetį. Tai tikrai įdomi ir pamokanti istorija, iliustruojanti „šliaužiančią“ šio egzamino kaitą nuo kalbos link lietuvių literatūros.

„Šliaužianti“ egzamino kaita: pirmieji žingsniai

Pirmą kartą lietuvių (gimtosios) kalbos du brandos egzaminai – mokyklinis ir valstybinis – įvyko 2001 metais. VBE užduotis tąsyk buvo sudaryta iš kelių dalių – kalbos testo, teksto suvokimo ir pateikto literatūrinio teksto interpretacijos. Tačiau jau tais pirmais metais buvo stipriai „nudegta“: kadangi teksto interpretacijos rašinys buvo privalomas visiems, pasirinkusiems VBE, tos dalies neišlaikė labai jau daug kandidatų.

Reikėjo kažkaip greitai tą „gaisrą gesinti“ ir jau PO EGZAMINO kandidatų rezultatai buvo atskirti – abiturientams pateikti du rezultatai: pirmos dalies (kalbos testo ir teksto suvokimo) bei antros (teksto interpretacijos). Per naktį buvo pasiektas susitarimas su universitetais, kad stojimo konkursui į daugumą studijų programų bus naudojami tik pirmos dalies rezultatai.

Keli tūkstančiai abiturientų buvo išgelbėti. Faktiškai lengviau atsipūtė ir NEC – jau tada tapo aišku: 20 tūkstančių rašinių patikimai įvertinti neįmanoma. Tad 2002 metais jau buvo vykdomi du lietuvių kalbos VBE – kalbos testas su teksto suvokimu (naudojamas daugumos aukštųjų mokyklų stojančiųjų atrankai) ir teksto interpretacijos užduotis (ją pasirinkusių kandidatų skaičius sumažėjo beveik dešimt kartų ir atsirado vilties tą rašinį vertinti objektyviau).

Tokia egzamino schema išsilaikė kelerius metus, nors teksto suvokimo užduotis po truputį keitėsi literatūrinių mokinio gebėjimų tikrinimo kryptimi.

Jei dabar kas nors palygintų tų pirmųjų metų lietuvių gimtosios kalbos VBE pirmąją dalį su lietuvių valstybinės kalbos egzaminu, nustebtų – skirtumai nebuvo dideli ir dviejų VBE sujungimas tada buvo tikrai ranka pasiekiamas.

Tačiau, užuot ėmusi kurti bendrą lietuvių kalbos BE, ŠMM pradėjo kardinaliai keisti lietuvių gimtosios kalbos VBE.

Džiazas, staigmenos, decentralizavimas

Pirmiausia 2006 metais iš kalbos testo dingo kalbos kultūros klausimai, o po poros metų „krito“ ir visas kalbos testas – pati objektyviausia egzamino dalis. Tuo pat metu pasikeitė ir teksto suvokimo dalis (tekstai pradėjo „džiazuoti“) bei padidėjo teksto interpretacijos „svoris“. 2008 metais abiturientai jau galėjo rinktis, ką rašyti – publicistinį samprotaujamąjį rašinį (pasirinkus iš dviejų pateiktų temų) ar literatūrinio teksto interpretaciją (pasirinkus iš trijų tekstų).

Aišku, tokie pakeitimai stipriai paveikė vertinimo patikimumą. Kai 2008 metų rudenį NEC atliko vertinimo patikimumo analizę (oi, kaip dabar norėtųsi ją pamiršti…), paaiškėjo, kad, pakartotinai įvertinus maždaug tūkstančio abiturientų darbus (literatūrinio teksto interpretacijas ar samprotavimo rašinius), įvertinimas nepakito tik 6 proc. kandidatų. O daugiau nei 25 proc. kandidatų (t. y. kas ketvirto!) rezultatai keitėsi daugiau nei 20 balų – tiek didėjo, tiek ir mažėjo šimtabalėje skalėje.

Tikras skandalas! Tačiau ŠMM priemonės, pamačius tokias VBE vertinimo problemas, tikrai nuostabios – VBE vertinimas buvo decentralizuotas ir atiduotas į kiekvieną rajoną administruoti vietiniams švietimo skyriams.

Sakykite, kas iš Jūsų tiki, kad vertinimo decentralizavimas gali pakelti vertinimo objektyvumą ir patikimumą?

Tačiau ŠMM kaip visada nusprendė „pasitikėti“ priimtų priemonių efektyvumu, o kad ateityje tokių netikėtumų nebūtų – jokių panašių vertinimo patikimumo tyrimų daugiau nedaryti! Vis ramiau, kai statistika akių nebado…

Nuo 2008 m. lietuvių kalbos VBE jau nekinta ir iki 2012-ųjų abiturientai vis dar laikys lietuvių kalbos VBE, susidedantį iš dviejų užduočių – teksto suvokimo ir rašymo: rašoma pasirinktinai 450–500 žodžių samprotavimo rašinys arba teksto interpretacija (pastarajai pateikiami 3 tekstai arba jų ištraukos). Samprotavimo rašinyje prašoma remtis „kultūrine patirtimi (grožinės literatūros ar kitais meno kūriniais, mokslo, religijos žiniomis, tradicijomis ir t. t.) ir socialine patirtimi“, t. y. ši užduotis nėra tiesiogiai siejama su mokinio lietuvių literatūros žiniomis.

Gal toks egzaminas tiktų ir tautinių mažumų abiturientams?

Literatūros „žaibas“

Tačiau šių metų vasarą trenkė literatūros „žaibas“ ir buvo patvirtinta nauja bendro Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programa. Iš egzamino dar kartą išmesta objektyvesnioji jo dalis – šį kartą teksto suvokimo užduotis, o rašinys padidėjo iki 500–600 žodžių (įdomu, ar kas nors pagalvoja apie tokio egzamino vertinimo problemas? Atrodo, kad visos praeities pamokos pamirštos…). Šiame egzamine bus pateikiamos dvi samprotavimo ir dvi literatūrinio rašinio temos, bet prie kiekvienos iš jų jau bus sąrašas lietuvių autorių, iš kurių vieną bus būtina pasirinkti. VBE programoje samprotavimo rašinio reikalavimuose aiškiai nurodyta „analizę privalu susieti su pasirinkto vieno iš nurodytų autorių kūryba“, o literatūriniame rašinyje „privalu rašyti apie dviejų autorių kūrybą: vieną autorių pasirinkti iš nurodytų, kitą programinį autorių pasirinkti savo nuožiūra“. Taigi lietuvių literatūra atsispindi ne tik egzamino pavadinime, bet ir raudona gija driekiasi per visą užduotį.

Tautinių mažumų mokyklos po tokios netikėtos lietuvių kalbos BE transformacijos pasijuto apgautos ir, ko gero, teisėtai prašo šį klausimą svarstyti iš naujo. Juk, pvz., Lenkijoje lietuvių mokyklų abiturientai laiko lenkų kalbos brandos egzaminą, kuriame lenkų literatūros reikalavimai minimalūs – abiturientai rašo apie 250 žodžių pateikto literatūrinio teksto interpretaciją, t. y. užduotis labai panaši į tą vieną lietuviško egzamino dalį, naudotą iki 2007 metų (tik rašinio reikalaujama perpus trumpesnio).

Vertinimas: tarp kriterijų ir kompromisų

Po tokios trumpos „istorinės“ ekskursijos gal jau galima kitaip pažvelgti į bendro Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino problemą? Juk ŠMM pavėlavo ir pati išprovokavo dabartinį skaudų konfliktą su lenkų tautine mažuma, pateikdama šiuo metu tikrai abejotino egzamino programą.

Kartais taip jau atsitinka. Tačiau, užuot atvirai pripažinusi klaidas ir ėmusi kurti naują bendro lietuvių kalbos BE programą, ŠMM tik bando rasti kažkokius kompromisus su garsiausiai protestuojančia lenkų mokyklų bendruomene. Deja, tie kompromisai tikrai neišspręs problemos, bet sukurs dar daugiau neaiškumo.

Juk jei lietuvių ir lenkų abiturientų bendro lietuvių kalbos egzamino rašiniai bus vertinami pagal skirtingas vertinimo normas, vadinasi, lenkiškų mokyklų moksleivių darbus reikės atskirti ir juos turės vertinti specialiai parengta vertintojų grupė. Kiek toks vertinimas bus objektyvus ir patikimas? Kaip tvirtina viceministras V.Bacys, „tautinių mažumų abiturientų lietuvių kalbos ir literatūros egzaminų vertinimo komisija bus sudaryta iš tautinių mažumų mokyklų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų, geriau suprantančių vaikų specifiškumą“...

Jei dar vertinimas būtų paliktas norminis, tai, vertinant ir pervedant rezultatus į 100-balę skalę kiekvienos iš šių dviejų grupių – lietuvių ir lenkų abiturientų – atskirai, katastrofos nebūtų, nes tiek vienos, tiek ir kitos moksleivių grupės balai pasiskirstytų labai panašiai (t. y. procentinė dalis kandidatų, kurių darbai įvertinti, pvz., daugiau nei 95, 90 ar 50 balų, būtų labai panaši – taip, kaip iki šiol buvo su lietuvių gimtosios ir lietuvių valstybinės kalbų egzaminais). Tačiau juk kažkas (beje, įdomu būtų padiskutuoti su tuo „specialistu“, tik labai jau viskas užslaptinta – kaltų, kaip visada, nebus) sugalvojo visų brandos egzaminų vertinimą pakeisti iš norminio į kriterinį. Todėl kontroliuoti egzamino balų pasiskirstymą jau neliko galimybių ir visiškai tikėtina, kad lenkų mokyklų abiturientų naujojo lietuvių kalbos ir literatūros BE rezultatai gali pakilti iki neregėtų aukštumų (pvz., kaip Jums patiktų šios grupės kandidatų rezultatų vidurkis 95 balai?).

Dabar piketuot turėtų lietuvaičiai

Tik nežinau – džiaugtis ar liūdėt reikės, kad lenkiškų mokyklų abiturientų „bendro“ egzamino rezultatai tokie puikūs: ŠMM galės raportuoti apie priimtų priemonių veiksmingumą – tai džiugu, tačiau pamačius, kaip „tą patį“ egzaminą išlaikė lietuvių mokyklų abiturientai, ir prisiminus, kiek daug jis reiškia jauno žmogaus karjerai, gali apimti gilus liūdesys…

Po visų tų kompromisų ir nuolaidų, kurios dabar pažadėtos lenkiškų mokyklų abiturientams (įdomu, o kaip bus su rusų mokyklų mokiniais – nejau jų padėtis bus blogesnė nei bendraamžių iš lenkiškų mokyklų?), mitinguoti, ko gero, jau reikia lietuviškų mokyklų mokiniams ir mokytojams. Juk tokio „bendro“ kriterinio BE rezultatai bus naudojami LAMA BPO sistemoje atrankai į universitetus ir studijų krepšelių paskirstymui. Deja, taip dažnai kartojamas teiginys, esą „visų tautybių vaikai turi vienodas brandos egzaminų sąlygas“, tikrai netaps realybe – ir dabar jau kentės tūkstančiai lietuvių mokyklų abiturientų.

Kas tai – mums nelabai suprantamas politinis kompromisas ar eilinis ministerijos specialistų neprofesionalumo ir neatsakingumo rezultatas?

Algirdas ZABULIONIS, švietimo konsultantas