LAIKRAŠTIS » 2010 METAI » NR. 38 » EGZAMINAI

Trys šių metų egzaminų riešutėliai

2010-10-29
Elenos Tervidytės nuotraukoje – Algirdas Zabulionis.
Elenos Tervidytės nuotraukoje – Algirdas Zabulionis.

Pats metas skaičiuoti viščiukus

Sakoma – viščiukus rudenį skaičiuoja. Tai turėtų tikti ir egzaminams. Po vasaros egzaminų „cunamio“ ruduo yra tikrai geriausias laikas apžvelgti, kas gi iš tikrųjų vyko tų metų egzaminų sesijos metu: giliau išanalizuoti kilusias problemas, dar kartą apmąstyti priimtus sprendimus, suprasti, kokias pamokas ateičiai davė praėjusioji egzaminų sesija.

Teko dalyvauti (kaip kviestiniam ekspertui) tokiuose egzaminų aptarimuose Ukrainoje ir Azerbaidžane. Pagrindinė jų tema – egzaminų rezultatų patikimumas bei pačių egzaminų „teisingumas“ abiturientams. Buvo kalbama ir apie pačius bendriausius, ir apie labai specifinius techninius aspektus. Tokių atvirų diskusijų tikslas – analizuoti praėjusius egzaminus ir jų pagrindu planuoti bei tobulinti egzaminų sistemos darbą kitiems metams (bent jau nekartoti klaidų, kurių neišvengta šiemet).

Panašios analizės Lietuvoje, deja, pasigendu. Juk kitų metų pradžioje bus jau vėlu prisiminti šios vasaros epopėją – reikės intensyviai rengtis artėjančiai naujai egzaminų sesijai. Tad pabandysiu eilinį kartą išprovokuoti diskusiją, pasiūlydamas kelias labiausiai pašaliečiui į akis krintančias su egzaminais susijusias temas.

Keistokas junginys

Pirmoji iš temų yra dviejų skirtingų ugdymo programų – pagrindinio ir išplėstinio kursų – sujungimas vienoje egzamino užduotyje. Tai tikrai keistas sprendimas. Nežinau nė vienos kitos šalies, kurioje per „solidų“ egzaminą moksleiviui būtų pateikiama užduočių iš kurso, kurio jis neišėjo, ir suteikta galimybė už teisingą šių užduočių sprendimą gauti taškų (formaliai abiturientas gali sėkmingai išlaikyti egzaminą, nesurinkęs nė vieno taško iš kurso, kuriuo mokėsi).

Sunku suprasti pedagogines tokio sprendimo paskatas, bet pasekmės aiškios. Kadangi pagrindiniu kursu besimokančiam abiturientui yra naudinga gauti keletą taškų iš išplėstinio kurso užduočių, jo optimali strategija gana paprasta – kreiptis į korepetitorių su prašymu „pamokyti“, kaip surinkti lengviausius išplėstinio kurso taškelius. Tai nebus sistemingas išplėstinio kurso studijavimas, o tik racionalus jo „perkratymas“ siekiant labai pragmatiškų tikslų – kelių papildomų taškų, kurie garantuotų egzamino išlaikymą. Tad korepetitoriai turi būti patenkinti – jų paslaugų poreikis tikrai didėja.

Šį antipedagoginį dviejų mokymosi kursų sujungimo viename egzamine poveikį atskleidžia ir užduoties taškų padalijimo pagal kursus santykis (už teisingą pagrindinio kurso užduočių sprendimą galima surinkti 40 proc. visų užduoties taškų, o iš šį kursą papildančio išplėstinio kurso užduočių – net 60 proc.), ir dažnai kartojamas teiginys, jog B lygio užduotys bus lengvos, o A lygio – sunkios. Pagrindinis kursas ne tik savo pavadinimu, bet ir turiniu bei apimtimi tikrai yra svarbesnis nei tai, kas pridedama jį išauginant iki išplėstinio. Todėl brandos egzamine tas santykis tikrai turėtų būti pagrindinio kurso naudai.

Melagės statistinės analizės

Bet palikime kuriam laikui tas konceptualiąsias problemas ir pamėginkime pažiūrėti į realizaciją – kaip gi tas egzaminas „matavo“ šių metų abiturientus.

Nacionalinis egzaminų centras (NEC) savo tinklalapyje jau paskelbė šių metų egzaminų rezultatų statistines analizes. Pirmasis įspūdis jas skaitant keistokas – gal kažkas egzaminų centre pasimiršęs, kad šiemet egzamino užduoties struktūra pasikeitusi, ne tą mygtuką paspaudė? Juk šiose ataskaitose nėra net užuominos apie dvi ugdymo programas! Nėra net pagrindinės statistikos, kiek kurios programos kandidatų laikė kiekvieną egzaminą, kuriame iš jų buvo daugiau pagrindinio kurso abiturientų, kuriame – išplėstinio ir pan. Viskas „viename katile“. Todėl reikia įspėti šias ataskaitas skaitančiuosius – visa statistika apie atskirus uždavinius ir klausimus yra klaidinanti. Vadinamojo „B lygio“ klausimo statistika, paskaičiuota pagal visų egzaminą laikiusių kandidatų rezultatus, dėl gana didelio išplėstinio lygio abiturientų skaičiaus visada parodys, kad klausimas yra labai lengvas. Bet tai nėra tikrasis „B lygio“ klausimo, kaip jis pažymėtas egzamino užduotyje, sunkumas. Panašiai klaidina ir „A lygio“ klausimo statistika, vėl paskaičiuota pagal visų kandidatų rezultatus – juk didelė pagrindinio kurso mokinių dalis gal nė nebandė šio klausimo atsakinėti ir todėl jo statistika rodo, kad jis labai sunkus!

Paslaptingas „lūžis“ diagramoje

Vienintelė šių metų analizių skiriamoji žymė nuo praeitų metų leidinių yra keistas „lūžis“ diagramoje, rodančioje užduoties taškų ir VBE balų sąryšį. Tačiau kodėl šis lūžis atsirado, kodėl jis šio mokomojo dalyko egzaminui toks ir kodėl jis skiriasi nuo kito mokomojo dalyko egzamino – jokių paaiškinimų. O juk tai dar vieno NEC vadybinio sprendimo tiesioginis rezultatas. Jis buvo iššauktas siekiu suvaldyti iki egzamino dar nežinomą abiturientų, kurie ateis į VBE baigę tik pagrindinį kursą, įtaką galutiniams rezultatams. VBE vertinimo skalė yra norminė, „šimtukus“ gauna apie 1 proc. egzaminą išlaikiusių kandidatų. Kuo daugiau pagrindinio kurso abiturientų ateis į egzaminą, tuo daugiau bus egzaminą laikančiųjų ir todėl didės geriausių rezultatų absoliutus kiekis (ir tuo pačiu – jų dalis tarp šį egzaminą laikančių išplėstinio kurso abiturientų, nes pagrindinio kurso mokiniai nepretenduos į aukščiausius įvertinimus). Tad didesnis „B lygio“ kandidatų aktyvumas palengvina „A lygio“ abiturientui gauti puikų VBE įvertinimą.

Teorinis šios problemos sprendimas aiškus, tačiau juk jis pirmiausia priklauso nuo „A ir B kandidatų“ santykio. O analizuojant šių metų NEC pateikiamas diagramas matyti – sprendimas buvo vienas visiems dalykams: ir tiems, kuriuose „B lygio“ kandidatų dalis neviršijo 10 proc., ir tiems, kuriuose tokių kandidatų buvo per 50 proc.

Gal priimti vienodą sprendimą buvo paprasčiau, bet nukentėjo abiturientai. Pavyzdžiui, chemijos brandos egzamine abiturientai, kurių žinios ir gebėjimai praeitais metais būtų jiems garantavę pakankamai gerus VBE rezultatus (apie 40 balų), šiemet visi buvo „suspausti“ į intervalą iki 10 balų. Būtų labai gerai, kad NEC tokius savo sprendimus pagrįstų, paaiškintų, o svarbiausia – analizuotų, ypač jei šie sprendimai pretenduoja į sisteminius, taikomus ne tik vienais mokslo metais. O šiemet tiesiog gaila laiko, veltui sugaišto tokias VBE analizes rengiant, o dar labiau – jas skaitant ir bandant suprasti…

Antrasis „riešutėlis“ – motyvacinis testas

Antrasis įdomus šių metų vasaros „riešutėlis“ buvo motyvacinis testas, vykdytas atrenkant stojančiuosius į pedagogines studijų programas.

Pavadinimas tikrai patrauklus – motyvacinis testas! Bet kodėl tada tik būsimiems mokytojams?! Nejau siekti gydytojo ar teisininko profesijos gali nemotyvuoti abiturientai? Ir kaip tą „motyvaciją“ per trumpą pusvalandį pamatuoti? Ne tik pamatuoti, bet ir nuspręsti, kuris iš stojančiųjų „tos savybės“ turi daugiau, o kuris mažiau?

Nieko panašaus kitose šalyse nesu matęs, todėl tikrai norėčiau sužinoti daugiau apie tą genialų lietuvišką išradimą, verčiantį naujas „vagas“ psichometrijos mokslo teorijoje ir praktikoje. Ir tai nėra vien kažkokia lengva diskusija – šis testas lemia, kuriam iš stojančiųjų teks valstybinis studijų krepšelis. Kadangi taip yra dalijami ir mano, kaip mokesčių mokėtojo, pinigai, norėčiau apie šį metodą žinoti daugiau – koks jo patikimumas, objektyvumas ir pan. O pradėti reiktų nuo bent minimalios viešos analizės – kas slepiasi po tuo gražiu pavadinimu ir koks to „renginio“ efektyvumas, atrenkant stojančiuosius į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Nejau be jokios viešos analizės šis testas bus pakartotas (o gal net išplėstas į kitas studijų kryptis) ir kitais metais?

Trys lietuvių k. VBE naujovės

O pabaigoje jau visiems atsibodusi tema – gimtosios lietuvių kalbos VBE ir jo rezultatų patikimumas bei abiturientų darbų vertinimo objektyvumas.

Prieš porą metų „Dialogui“ parašiau straipsnį „Visa tiesa apie lietuvių gimtosios kalbos valstybinį brandos neegzaminą…“ („Dialogas“, 2008, Nr. 47). Jis buvo paskatintas 2008 m. atliktos mokinių darbų vertinimo patikimumo analizės. Tiksliau – vertinimo nepatikimumo analizės. Tad dabar įdomu pažiūrėti, – kas gi pasikeitė?

O naujienų tikrai yra. Pirmoji jų – buvo priimtas sprendimas VBE darbų vertinimą decentralizuoti ir darbus vertinti kiekviename rajone įsteigtame vertinimo centre (iki tol darbų vertinimas buvo centralizuotas 2–3 centruose keliuose didžiausiuose miestuose). Antroji – stipriai padidėjo šio egzamino rezultato reikšmė abiturientui – dabar egzamino balai lemia ne tik jo priėmimą į aukštąją mokyklą, bet ir studijų finansavimą (t. y. ar jis gaus studijų krepšelį). O trečioji – jokių darbų vertinimo patikimumo analizių daugiau nevykdyti: kam tos galvos skausmą iššaukiančios „analizos“ reikalingos – juk ir be jų visiems aišku, kad vertinimo kokybė kiekvienais metais kyla…

(Ne)patikimumas aiškus ir be „analizų“

Tad šiais metais NEC vertinimo neanalizuoja, nenori nė žinoti, kuri dalis kandidatų darbų, įvertintų rajonų centruose, buvo pervertinta Vilniuje ir kaip tie „rajoniniai“ balai keitėsi. Todėl kas gali paneigti įtarimą, kad dauguma egzamino darbų, nepriklausomai nuo dviejų rajono vertintojų rezultatų (ne)sutapimo, buvo dar kartą pervertinti Vilniuje ir šio vertinimo rezultatas buvo galutinis? Tokiu atveju galutinį žodį, kiek balų abiturientas surinko VBE, tarė vienas vertintojas sostinėje ir nelabai aišku, kam tie „rajoniniai renginiai“ buvo iš viso reikalingi.

2008 m. rudenį jau po egzamino sesijos „ramiai“ pervertinus tūkstančio kandidatų egzamino darbus, abiturientų dalis, kurios įvertinimas nepasikeitė, buvo du kartus mažesnė už tą, kurios įvertinimas 100-balėje skalėje pakito daugiau nei 30 balų (!). Kas trečio darbo įvertinimas kito daugiau nei 10 balų…

Pagalvokite, apie kokį vertinimo patikimumą galime kalbėti ir kaip galima tokio egzamino rezultatus naudoti labai svarbiems abituriento ateičiai sprendimams priimti?

Įdomu, kuri šio straipsnio skaitytojų dalis tiki, kad, decentralizavus čia aptariamo VBE vertinimą ir kandidatų – o tuo pačiu ir vertintojų – skaičiui padidėjus pusantro karto, vertinimo patikimumas žymiai padidėjo ir dabar jau sąžininga naudoti tokio egzamino rezultatus ir stojantiesiems atrinkti, ir studijų krepšeliams paskirstyti?

Virėjai, kurie savo viralo neragauja

Su vis dar tikinčiais savo egzaminu lituanistais diskutuoti labai sunku. Kaip galima kalbėti su virėju apie jo paruošto patiekalo skonį ir kokybę, jei jis atsisako tą patiekalą pats paragauti?! Bet šis „kulinarinis“ pavyzdys tikrai tinka lietuvių kalbos egzaminui. Matematikos, istorijos ar chemijos egzamino kūrėjai bei mokytojai visada „išbando“ egzamino skonį patys atlikdami egzamino užduotį ir įsivertindami savo darbą pagal aiškius vertinimo kriterijus. Deja, man neteko girdėti, kad panašiai būtų pasielgę lituanistai – atliktų egzamino užduotį ir „paleistų“ ją įvertinti per egzistuojančią decentralizuotą vertinimo sistemą. Įdomu, kuri jų dalis sutiktų su gautu įvertinimu? Man atrodo, kad po tokio eksperimento daugelio jų nuomonė apie VBE stipriai pasikeistų…

O testų teorijos požiūriu, situacija daugiau nei aiški. Tokio formato (užduoties struktūros ir darbo vertinimo kriterijų), koks yra dabar, egzaminas negali būti norminis, t. y. palyginantis visus egzaminą laikiusiuosius, nes neįmanoma pasiekti reikiamo patikimumo – net pailginus darbų vertinimo laiką iki šv. Kalėdų… Jei norima išlaikyti esamą egzamino struktūrą, būtina jį pertvarkyti į kriterinį su nedidele, pvz., jau tradicine 10-ies balų, vertinimo skale. Jei egzamino tikslu lieka laikiusiųjų tarpusavio palyginimas, t. y. norminis vertinimas, būtina panaudoti objektyvesnes ir patikimesnes užduotis nei dabartinės.

Kiek dar laiko praeis, kol ši paprasta tiesa bus suprasta? Kelių dar laidų abiturientai dalyvaus lietuvių gimtosios kalbos brandos egzamino loterijose?

***

Šių metų egzaminų epopėjoje norėjau išskirti tris problemas. Aišku, jų yra kur kas daugiau, bet pradžiai pamėginkime išspręsti bent šias tris.

Algirdas ZABULIONIS, švietimo konsultantas

Odesa–Baku, 2010-ųjų spalis

Redakcijos P. S.

A.Zabulionio straipsnio pagrindu redakcija suformulavo aktualius diskusinius klausimus atsakingoms institucijoms – ŠMM, NEC, UPC.

Klausimai ir atsakymai – kitos savaitės „Dialogo“ numeryje.

Komentarai

  1. KB

    Be abejo problemų dėl VBE yra daugiau negu aptariama straipsnyje. Tik vargu ar kas stengsis įsigilinti į rūpimus klausimus. Greičiausiai įvyks įprasta atmetimo reakcija “mane puola, todėl ginsiuosi, net nebandydamas galvoti, ar įmanoma ką nors pakeisti”.

  2. ...

    NEC ir ŠMM reakcija į egzamino kritiką seniai žinoma – ignoruoti, atmesti, pamesti, neišgirsti, apspjauti… Lituanistų viršūnėlės tikriausiai pirmosios “atsilieps” – po išgyventos žiaurios ekspertų kritikos dėl 2007 m. “tobulo” egzamino jie TYČIA, SĄMONINGAI nevykdo jokių analizių,nušalino visus bent kiek išmanančius nuo darbų, susijusių su egzaminų rengimu, o nuo šių metų neskelbia net užduočių atsakymų, nes KASMET dėl to kyla skandalai, be to, kiek teko girdėti iš mokytojų ir buvusių abiturientų, nerodo ir neatiduoda VBE rašinių, nors privalo tai daryti. O kam ta reakcija, jei už nereagavimą niekas nebaudžia ir niekas savo kailiu neatsako? Jei norit pasijuokti – nueikite į moodle vertintojų puslapį – ten vis dar puikuojasi Gitanos Notrimaitės, ATSAKINGOS už šį puslapį, raginimas patikrinti vertinimo lapus…
    Dr.Zabulionis nepaminėjo, o gal net nežino dar vienos LITUANISTAMS planuojamos niekšybės – padaryti taip, kad kiekviena savivaldybė taisytų SAVO mokinių VBE darbus. Tada nec IR šmm užčiauptų burnas tiems, kurie kalba ir rašo, jog vertintojai lituanistai neruošiami, tiksliau – niekas neprisiima atsakomybės už prievarta paskirtų vertintojų darbo kokybę, o ji daugeliu atvejų – tragiška. Ir vertintojų kaltinti negali – jie yra PAGRINDINIŲ mokyklų mokytojai (dėl tinklo pertvarkos), todėl nežino nei interpretacijos teorijų, nei samprotavimo, kaip mokyklinio žanro, reikalavimų. Praėjusią vertinimo sesiją pirmą kartą per VBE praktiką lituanistai – VBE vertintojai buvo “atjungti” nuo KELTO sistemos vertintojų forumo. Tendencija aiški – nieko neskelbti, neaiškinti, nesiaiškinti, netirti, nesidomėti, ne;eisti jungtis, tartis, priešintis… Prieita net iki tokių absurdų, kad, kaip paaiškėjo, trūksta naujųjų skyrybos taisyklių – kai kurių itin populiarių skyrybos atvejų jos neaprašo arba aprašo taip, kad skyryba susikerta su logika ar net fakto klaidomis; teksto skyrybos taisyklių apskritai nėra – viskas baigiasi sakinio lygmeniu. Problemų dėl tokių absurdų kyla jau ne pirmi metai, o pasidomėkite, ar ministerija ar NEC kreipėsi į Kalbos komisiją prašydami išspręsti problemas? Atspėjote – nesikreipė ir nesikreips,nes nepasidalija, kas už ką atsakingas, bijo, kad kartais kieno nors karūna nenukristų, jei “svetimą” darbą atliks. Tas pats ir su rašinio vertinimo normomis:kur jūs matėte tokį absurdą, kad du to paties uždavinio variantai būtų vertinami skirtingai; o interpretacijos ir samprotavimo nulio klausimas sprendžiamas iš esmės skirtingai; tokios situacijos vėl niekas nesiruošia taisyti, nes NEC vertinimo instrukciją parengė pagal tokią absurdišką Egzamino programą, o ši rengiama UPC specialistų, kurių niekas nesiteikia net informuoti apie kilusias egzamino vertinimo problemas…
    Man atrodo, kad gražiuoju su lituanistų vadais nesusitarsite, čia reikia operacijos – išpjauti tuos vadus kaip supiktybėjusį auglį, ir viskas.

  3. www.bakonis.lt

    Dr. Algirdo Zabulionio paskutinis straipsnis apie valstybinius egzaminus „Dialoge“ („Trys šių metų egzaminų riešutėliai“, 2010/38) teoriškai jau net neatrodo kaip bandymas kažkam pakišti gliaudyti riešutėlius. Atrodo, kad tai panašu į mėginimą pasiūlyti nukenksminti sprogstamuosius užtaisus. Gerai dar, kad tie užtaisai nepaslėpti…

    Asmeniškai man neįdomios lietuvių kalbos valstybinio brandos egzamino problemos. Kiek jis egzistuoja – tiek didesnių ar mažesnių skandaliukų. Būtų stebuklas, jei kam nors tas egzaminas neužkliūtų. Motyvacinio testo stojant į pedagogines specialybes problema – irgi neįdomu. Iš anksto buvau įsitikinęs, kad pedagogo profesijos prestižo tokie greitosiomis sukurpti testai nepakels ir geresnių abiturientų motyvacijos stoti į šias specialybes nepadidins. Gal klystu? Gal yra kokia analizė?
    Įdomiausias – pirmasis sprogmuo. Tiksliau, autoriaus mintys apie dviejų skirtingų ugdymo programų – pagrindinio ir išplėstinio kursų – sujungimą vienoje egzamino užduotyje. O juk A.Zabulionis teoriškai labai teisus! Ypač šioje vietoje: „… užduoties taškų padalijimo pagal kursus santykis (už teisingą pagrindinio kurso užduočių sprendimą galima surinkti 40 proc. visų užduoties taškų, o iš šį kursą papildančio išplėstinio kurso užduočių – net 60 proc.)“. Pažiūrėjus į istorijos egzamino programą, neatrodo, kad reikalavimai išplėstiniam kursui bent vizualiai užimtų daugiau vietos nei tokie reikalavimai bendrąjį kursą baigusiems. Net atvirkščiai! Mokykloje „grynasis“ (be įvairių susikombinuotų priedų) išplėstinis kursas kasmet pasipildo tik viena pamoka. Kitaip sakant, jei egzamino užduotyje proporcija tarp bendrojo ir išplėstinio kurso yra 40%:60%, tai pamokų skaičiumi mokykloje, reikalavimais programose yra atvirkščiai – maždaug 66% ir 34%.
    Kita vertus, pats A.Zabulionis pastebi dalykus, kurie šį egzaminą daro labai draugišką jį laikantiems abiturientams. Žiūrim: bendrąjį kursą baigęs abiturientas turi mažiau šansų neišlaikyti egzamino, nes jam suteikta galimybė „prisilesioti“ taškelių už bendrojo kurso ribų. Net spėjimo būdu! Pretenduojantys į aukštesnį balą abiturientai taip pat turėtų būti laimingi. Jie supranta, kad, esant didesniam laikančiųjų skaičiui (ypač – nepretenduojančių į aukštus įvertinimus), dabar yra daugiau šansų gauti aukštesnį įvertinimą.

  4. Evaldas

    Na, suprantu, kad šaltinis nurodytas, todėl juridiškai tarsi viskas čiki čiki. Klausimas toks – o koks tikslas taip dauginti svetimas mintis? Be jokių komentarų…
    Turėčiau tarsi padėkoti, bet nesinori.

  5. ET

    Tik ką gavau gerb. P.Gudyno atsakymus, redakcijos UPC suformuluotus pagal dr.A.Zabulionio straipsnį. Akivaizdu, kad diskusija įsisiūbuos:)
    Gero vakaro visiems.

  6. to ET

    O ka bendra turi dabar Zabulionis ir Gudynas? UPC vadovauja Vaidelis, jis ir kadru politika formuoja – ka nori priima, ka nori atleidzia, Gudyna net informuoti pamirsta, kad pas ji kokia Briediene ar Nauckunaite dirbti pradeda. Ka tas zmogus gali? Reklamavot interviu su Nauckunaite – ji zada KELTI KLAUSIMUS is elementariu dalyku, nes ju nezino; tai kieno cia galvos skausmas, kad nezino, – Gudyno ar Nauckunaites? Su tokiais kadrais tik i atlaidus vazineti, daugiau jie niekam netinka.
    Tegul Vaidelis paaaiskina, kaip tos programos su egzaminu deres – ot pasijuoksim. O Zabulionio straipsnyje pirmakart jauciamas toks nusivylimas ir atsiribojimas nuo durniu salies idiotu sistemos.

  7. ET

    Taip, jūs teisus/i UPC vadovauja G.Vaidelis, o P.Gudynas yra jo pavaduotojas. Tai direktorius, matyt, ir įpareigojo savo pavaduotoją atsakyti į gautus klausimus:)

  8. ahho

    Nuo kada ponas Zabulionis patapo konsultantu? ar cia ne is tos pacios operos, kad netapes matematiku, tampa svietimo ekspertu????? Tai dar tik karta irodo, kad apie svietima kiekviena melzeja nusimano. BAISU.

  9. expert

    2010 m.lietuviu gimtosios klb. VBE statistine analize rodo, kad TIK VIENAS testo klausimas (2.1) turi gera skiriamaja geba. Sveikiname Gitaneles komanda su tokiu pasiekimu,su prasmingai isleitais ES milijonais, nes 2007 m. egzaminas, ko gero, net ir to vieno gero klausimo neturejo.

  10. vertintoja

    Problemų neturi tik tie, kas nedirba. Manau, kad egzaminų užduotys tikrai bus tobulinamos, vertinimas tikslinamas. bet ką daryti, kai peržiūrėjęs per dieną daugybę darbų gerų atrandi vos vieną kitą. Nėra minčių, nėra raštingumo, čia jau kasdienio darbo problemos – jos taip pat turi būti sprendžiamos. Menko intelekto žmogui duok kokį nori egzaminą, kokias nori užduotis parink – jis tiesiog nežinos, negebės. Problemą įžiūriu giliau: mokyklos tapusios verslo įmonėm, kur tiek vaikas, tiek mokytojas administratorių rankose tiesiog nuasmeninti, iš kur tada žinios, ypač tos, kur dar reikia ne tik racionalios logikos, bet ir mąstymo, kas ir bandyta užkoduoti lietuvių kalbos egzamino užduotyse.Esu mokytoja praktikė ir vis dar tikiu mokyklos renesansu, bet ne per įvairias reformas, nuo kurių jau pavargome, o per žmogų.Ir norisi paprašyti valdininkų: ,,Dirbant leiskite susikaupti”. Juk net pamokoje iš klaidų mokomės, analizuojame, tai kodėl šiose diskusijose skamba atviri ar paslėpti įžeidinėjimai. Yra problemų – yra laikas jas spręsti. Manau, tai ir bus padaryta. Ir tikrai ne varu dauguma taiso egzaminų darbus, tai pats geriausias seminaras kvalifikacijai kelti, ir žmonės susirenka ne atsitiktiniai, kaip buvo minėta, o turintys didelę darbo patirtį bei kvalifikuoti. Gebėti konstruktyviai ir kultūringai diskutuoti taip pat ne kiekvienas gali, o juo labiau pasiūlyti vertą idėją. nepamirškime, kad genialu tai, kas visai paprasta…

  11. arimas

    Esu nustebintas – garsusis Dialogo džiazuotojas B.Burgis nemoka suprasti perskaityto teksto. Netikite? Paskaitykite jo tinklalapyje http://www.burgis.lt, ką jis rašo apie Zabulionio str.Čia tai atradimas.

  12. Burgis

    Arimais neklaidžioju… :-)

  13. alma

    Burgiui. Deja, klaidžiojate.

TINKLARAŠČIŲ SRAUTAS
Pasiūlyti tinklaraštį
Elena Tervidytė - žurnalistė, fotografė, dekabristė