LAIKRAŠTIS » 2011 METAI » NR. 44 » DIALOGO INTERVIU

V.Daujotytė: „Nežinau, kas yra antrinė tikrovė…“

2011-12-01
Profesorė Viktorija Daujotytė. Elenos Tervidytės nuotr.
Profesorė Viktorija Daujotytė. Elenos Tervidytės nuotr.

Profesorė Viktorija Daujotytė baigė savo, kaip dėstytojos, veiklą. Ką tai reiškia – į literatūros pasaulį būti pavedėtam V.Daujotytės, tegali suprasti tas, kam aplinkybės lėmė šį komfortą patirti. Nes, – kad ir kaip tai būtų paradoksalu, – šis patyrimas yra iš srities anapus žodžių.

O kuo pasikeitė pačios Profesorės gyvenimas, baigus dėstytojauti? „Prisidėjo apmąstymų apie gyvenimą, kuris baigėsi“, – sako viena iškiliausių mūsų kultūros asmenybių.

Profesorę Viktoriją Daujotytę kalbina „Dialogo“ vyriausioji redaktorė Elena Tervidytė.

<…> Visuomenė Jus labiau pažįsta kaip proto žmogų. O emocinį Jūsų gyvenimą galbūt labiau žino Jūsų artimųjų ratas?

Na, manau, kad ne. Aš esu iš uždarųjų žmonių.

Tai dėl savisaugos?

Ne, – dėl saugumo. Tai skirtingi dalykai. Bet ir tai nėra kaip nors pasirinkta – tai man duota. Žmogus turi būti savyje kažkaip saugus, kaip uždara sistema. Jeigu jis atsiveria arba, kaip aš sakiau, jei esi viešas ir peršviečiamas kokioje nors paskaitoje, – tai nesikerta. Kad galėtum tapti viešas, turi būti labai neviešas žmogus. Labai uždaras, labai atskiras, labai sutelktas, kad ateitų akimirka ir visa tai galėtų skleistis. Bet ne tokiomis formomis, kurių tu negalėtum kontroliuoti. Visos tos formos vis tiek mano yra kontroliuojamos. Tad galbūt tai ir yra uždarumas – ta kontrolė.

Bet jei žmogus yra toks uždaras, jei jis neįsileidžia vidun, neatsiveria, – kas jam gali duoti tą pilnatvę? Ar nėra tada ta emocinė pilnatvė tik su antrine tikrove – su knygomis, su muzika, bet ne su pačiu gyvenimu?

Nežinau, tiesą sakant, kas yra antrinė tikrovė. Man atrodo, kad ten, kur aš susitinku ar su muzika, ar su literatūra, kur iš tiesų aš esu paliesta ir paliečiu, tas santykis mane liečia ir aš liečiu. Aš taip susitinku su gyvenimu. Man tai yra gyvenimas.

Bet tai išgalvotos istorijos.

Ne. Aš jaučiu, kad už viso to plazda tikrasis gyvasis gyvenimas: negalima nieko sugalvoti, ko negalėtų gyvenime būti. Viską maitina tikrasis gyvenimas. Jeigu tik aš pradedu justi tą gyvos versmės pulsavimą – esu tikra, kad susitinku su gyvenimu. Jeigu nejaučiu – ten man nėra nei pirminės, nei antrinės tikrovės. Jokios. Tuščia. Bereikalinga. Užversta.

Ar Jūs ir bendraudama su žmonėmis taip jaučiate?

Taip. Labai aiškiai. Ir nepriklausomai nuo to, kad aš, atrodo, ir bendrauju, ir visiškai korektiškai, iš tiesų daugeliu atvejų aš kaip ir nebendrauju. Kaip ir nedalyvauju. Bet jeigu jau pajuntu šitą gyvastį kažkokią, tada viskas many ima dalyvauti. Principas iš tiesų visiškai tas pats. Ir ten, ir ten. Kaip vientisa. Užtat aš ir neskiriu šitų dalykų. Arba yra tikrumas, arba nėra jokio – nei pirminio, nei antrinio. Jokio.

Ar galėtumėt taip drąsiai tvirtinti, kad su ta antrine, kaip aš ją vadinu, tikrove – literatūra ir viskuo, ką žmogus yra sukūręs, – bendrauti yra daug paprasčiau nei su žmogum?

Man nėra paprasčiau.

Bet juk „imti“ iš literatūros yra paprasčiau negu iš gyvenimo. Ar ne?

Vienodai. Jei negali paimti iš gyvenimo – nepaimsi ir iš literatūros.

Bet joks literatūros veikėjas dėl Jūsų vienokio ar kitokio reagavimo nepradės elgtis kitaip. Tos formos yra nekintančios.

Ne, jos yra kintančios – mano sąmonėje jos yra kintančios. Jos gali iškelti, sužadinti manyje tai, kas suteikia dar papildomo skaudumo arba neramumo… Man nuo daugelio dalykų darosi kažkaip neramu. Ir darosi iš literatūros, iš filosofijos…

Visas interviu – „Dialoge“.

Komentarai

  1. Kunigas Rytis

    “Dialoge” perskaičiau visą straipsnį. Užkabina iki gelmių. Džiugu, kad yra gylis ir prasmė.

  2. Regina

    Siela atsigavo. Labai gera. Ačiū.

  3. Rita

    Esu Profesorės studentė. Jau seniai supratau, kokia tai Dievo dovana. Ir labai pavydžiu, kad žmogus šitaip giliai moka BŪTI. Pavydžiu…

  4. irma

    Kito tokio žmogaus kaip profesorė Daujotytė Lietuvoje neturime.

  5. Raskladuškinas

    Niekada nesupratau, ko ji tiek garbinama. Kiek teko skaityti jos straipsnių, vienos impresijos, jokio racionalaus prado. Ir dar tiek viską sugeba suvelti… Na, bet čia skonio reikalas. Tačiau manęs tokia minčių eiga ir raiška niekada nežavėjo.

  6. Taburetė Raskladušnikui

    Esate, Tamsta, teisus, bet nematote gilesnės “Dialogo” publikacijos potekstės. Juk “Dialogo” redaktorė ir nori mokytojams atskleisti “literatūros mokslininkų motinos” tuščią impresinį tauškėjimą, tą pilstymą iš tuščio į kiaurą. “Dialogo” “dvasingi” klausimai yra ironijos pilnos provokacijos. Net keista, kaip “mokslininkė” nepastebi, kad iš jos tyčiojamasi.

  7. Irma

    Pabijokit Dievo, Taburete.

  8. Bravo

    Ačiū, gerbiamas Dariau, kad vis nepasididžiuojate pasidalinti komentaruose savo įžvalgomis ir savo specifine – kone barokine – ironija. Kitame esame pajėgūs pamatyti – arba kitam esame pajėgūs klijuoti – tik tai, ką patys turime. Įdomu ir kiek netikėta buvo sužinoti, ką iš tiesų manote apie Profesorės mąstymą ir kalbėjimą. Tęskite – tegu nukrenta tos kvėpuoti trukdančios kaukės :)

  9. ak

    aš irgi nežinau apie jokią antrinę tikrovę – ji tik viena – pirminė, kaip ir meilė, tiesa, drąsa, kilnumas, garbė. O kad visokie profesoriai mėgsta šnekėti ne kaip žmonės ir dažnai pamal Š… nes to reikalauja jų padėtis – ne kartą esu girdėjęs. Šiaip V. Daujotytė yra žemaitė nuo Pavandenės, tad turėtų būti išlaikiusi savo sveikos žemaitiškos prigimties kažkokią dalį. Beje, lyginant su politikais ir valdininkais ji ne taip jau daug ir nusikalba – tik tiek, kad išlaikytų savo “profesoriškumą”…

  10. ak-ui

    Kažkada sakėte, kad esat bedarbis, tad laisvo laiko turit užtektinai: pirma perskaitykit kurią nors profesorės knygą, o paskui vertinkit ir knygą, ir autorę…

  11. ak

    tad ir sakau, kad nusikalba visai nedaug… Mat esu skaitęs

  12. Raskladuškinas

    Tikrai galiu pritarti ak-ui. Negalima sakyti, kad Daujotytė ištisai nusikalba – skaitai, lyg ir logiška minčių eiga su tam tkrais nukrypimais, bet užverti knygą – ir galvoje nelieka nieko. NIEKO. Vadinasi, nieko ir nebuvo. Vėl atsiverti – lyg ir yra kažkas, bet ne kažkas… Gal dar pusė velnio būtų ta profesorės produkcija, bet niekaip nesuprantu to jos garbinimo – ypač vyresnių moterėlių filogių – tiesiog pasidariusios stabą iš Daujotytės, bijo kvestionuoti bet kokią jos mintį. Nežinau, kokia jos tekstų išliekamoji vertė – mano įsitikinimu, niekinė, stabo neliks – nebeliks ir tų knygų akiraty…

  13. Raskladuškinas Taburetei

    Šito interviu net neskaičiau, tiesiog man ta profesorė visiškai neįdomi, bet jūs tamsta labai čia suintrigavote – reikės įdėmiai paskaityti:)

  14. Eilinė Taburetei

    Visiškai nusišnekate, brangioji. Jei Dialogas dar apie ką nors kalba su pagarba, tai apie gerb. profesorę Viktoriją Daujotytę, profesorių Arvydą Šliogerį, profesorių Arvydą Juozaitį. Tarp visų Dialogo absurdiškų diskusijų ir kitų nusišnekėjimų tik interviu su šiais iškiliausiais Lietuvos žmonėmis dar verti dėmesio. Tik dėl dvasingų pokalbių su jais dar kartais atsiverčiu Dialogą. Mums, eiliniams mokytojams, ne ciniškiems ekspertams, štai tokie straipsniai iš tiesų reikalingi.

  15. Eilinei 19:13

    Pritariu Jums.

  16. Brangiausiejiesi

    Apsilankykite kuriame nors Lietuvos kaime – jums atsivers VISOS akys, į viską imsit žvelgti kitoniškai (neturiu galvoje profesorės ir jos kūrybos). Tada kils klausimas kiekvienam: kokia gyvenimo prasmė???

  17. to Brangiausiejiesi

    Lietuva jau žlugusi. Prūsai taip pat kažkada gyveno…

  18. Ne į temą

    Buvau apsirgęs, tad į vienintelę savo atgaivos oazę – sodo sklypą – nuvažiavau tik po dviejų savaičių. O Dieve – du artimiausi kaimynai jau palaidoti, dar jauni… Iš tikrųjų – kokia gyvenimo prasmė?

    Kažkokie ministeriai ir kitokie tėvynainiai manipuliuoja, mulkina žmones, vagia… Įdomu, ką tokiems į karstą įdės?

  19. Raskladuškinas Eilinei

    Tai gal ne laikraščiuose to dvasingumo ieškokite? Prajuokinote.:D

  20. ak

    is tiesu – skaiciau kelias knygas ir paskaitas kelias V. Daujotytes klausiau. Dabar bandau ka nors prisiminti ir tikrai galvoje tuscia…Gal ta mano galva tokia…

  21. O

    netarškinkit tuščiom galvom puldinėdami Profesorę.
    Buvau jos studentė.Monotoniškai, tyliai, gailiu balseliu skaitydavo paskaitas – o klausydavom išsižioję. Ir IŠGIRSDAVOM.Nepripažino jokių sudominimo triukų ir sakydavo : tik neklauskit manęs kaip mokinius mokinti.Skaudu, kad mokykloj tereikia vien žaidimų ir triukų…O kai Lietuva išlydėjo Just. Marcinkevičių, pagalvojau – Daujotytė dar liko.

  22. :)

    Kiek savojo supratimo ir savųjų vertybių randi kitame, tiek ir įvyksta tas “suprantu-nesuprantu”, “vertinu-nevertinu” :) Taip sakant, nereik pykt ant veidrodžio, jei esi koks esi ;))) Juk pati profesorė čia vėl aiškiai sako : vieniems DUOTA pajusti, suprasti, kitiems – NE. Jei nesupranti Šliogerio, Daujotytės, Juozaičio ir visų kitų savo mintis užrašančių, – skaityk ką nors kita, kas trukdo ? O tam, kuris juose atranda save, – didžiausias džiaugsmas ! ir dėkingumas, pagarba, kad kalba, sako tai, ką daugelis tik jaučia. Ir taip viskame, ką skaitome, ko klausome, ką mėgstame. Tsakant, pasakyk, ką supranti, – pasakysiu, kas esi :)))) Nepaisant kai kurių keistokų klausimų, man labai patiko šis pokalbis. Atrandi save daugelyje Jos jutimų, suvokimų. Jos susitelkime į tuos dalykus, kurie daugelio net nedomina. Jos nuovargyje, uždarume. Kažkokio tolimo, gilaus nusivylimo – kaip atodūsio – dvelksme…

  23. to Bravo

    …o Darius – tai kuris ? :)

  24. vaiva

    Reikia tik stebėtis, kad ir mokytojų tarpe dar vienas kitas blaivus ir neužpiltas protas likęs…O šiaip tai daug ką pasakantis interviu…Išorė ir knygos vienokia, o būtis ir esmė kitokia… šventieji nepagimdo pataikūnų imperijos, o didelės knygos nebyra kaip iš rago, bet yra krauju parašytos

  25. tai jau taip

    Vienokia kalba jauriai sielai, kitokia – šiurkščiai. Turi būti gebėjimas išklausyti, suprasti. O kad suprastum, reikia būti to paties intelektinio kalibro. Racionalumas čia nepadės.

  26. Anglistas

    Neturiu nieko bendro, ačiū Dievui, su lietuvių kalba ir literatūra, dėstau kitą dalyką, tačiau kiek teko skaityti Daujotytės knygose literatūros aiškinimų, analizių, interpratacijų – tai nežinau, manęs, studijavusio tiek Lietuvioje, tiek užsienyje literatūrą ir šiaip daug skaitančio tai tos mintys neįtikina kažkuom… Na, gal mūsų tautos verksmingai literatūrai ir tinka toks jos aiškinimas, bet iš esmės – tai nėra mokslas. Šiaip pabandykite pažiūrėt į Daujotytės straipsnius iš feministinės, postmodernistinės arba queer teorijos perspektyvų, tai jie pakankamai “nacistiniai” :) Bet tai tik nuomonė, galbūt, kaip gerb. komentatorius (-ė) prieš tai taikliai sakė, reikia būti panašaus intelektinio kalibro :D

  27. na

    Tie tekstai fenomenologiniai, jei kalbėsim iš esmės

  28. Anglistas

    Taip, tiesa, bet ar gali būti viena tiesa literatūroje? Ir kodėl ji būtinai Daujotytės? :) O mokiniams, kurie nestudijavę literatūros ilgus metus ir nėra itin apsiskaitę (net ir skaitantis žmogus, 16-17 metų negali būti itin apsiskaitęs), kaip jiems susitvarkyti su reikalavimu PAJUSTI kažką vat tokio, kas yra svarbu :D Na, juokinga… Man bent jau taip atrodo :)

  29. geeeras

    Oho, pasirodo, poeziją jau reikia aiškinti “iš feministinės, postmodernistinės arba queer teorijos perspektyvų”, ir kad 16-17-mečiai suprastų :))) Lietuvaičiai (gal tik virtusieji anglistais ?)niekaip neatsikrato tautinės saviniekos sindromo…

  30. Anglistas

    Jokios tautinės saviniekos, gerb. geeeras, tikrai ne. Bet jei tie žmonės, kurie yra šiaip jau Vakarų civilizacijos atstovai, dėl paprasčiausių globalizacijos procesų, tai elementariai nesuvoks jokios poezijos ir paparačiausiai sakys, kad ten – nesąmonės. Aš prisimenu save mokykloj – nors be galo mėgau skaityt, na bet jau apie kaimelį, karvutę ir obelį skaityt, verkt, kaip rašė Alė Rūta “kadais nuo stogo varvančių lašų sulyto mažo juodo špoko” tai tikrai nenorėjau, nesupratau ir iki šiol to nesuprantu. O Maironį, Nėrį, Nyką-Niliūną pažiūrėt per kitokią prizmę – jie įgaus kitą atspalvį ir tie vienuoliktokai netgi ims ir susidomės, kai pamatys, kad iš esmės visa tai yra apie juos, o ne apie kažką, kažkur ir labai tolimą ir svetimą. Nemanote taip? ;)

  31. Anglistas

    Be to, poezijos, kaip ir literatūros, aiškint nereikia – reikia (ir toks mūsų darbas) įgalinti mokinius, kad jie susidomėtų ir norėtų skaityti ir aiškintis patys. Daujotytės vadovėliai, interpretacijos to nedaro. Vadinasi, reikia remtis kitais mokslininkais. Siūlau perskaityti Daniel Penac’o knygą “Kaip romanas”, kur ir paaiškinta, labai glaustai ir aiškiai, literatūrinio ugdymo prasmė bei metodai.

  32. mokytojas

    Sunervino mane “Anglistas”. Tegu mažiau matuojasi svetimas kelnes ir liaupsina užsienio saliamonus.
    Aš nekalbu apie matematiką ar fiziką, nes neesu tos srities specialistas. Akivaizdus šio žmogaus požiūris “svetimas ir šudas labiau kvepia”. Man niekada neimponavo tokie žmonės, kurie niekino savo kraštą, savo tėvynainių darbus ir apskritai viską, kas lietuviška.
    Kasdien tokių pat “protų” darbe (mokykloje) prisiklausau, kaip jie supranta, mat, lituanisto darbą ir mokina mus dirbti, nes manosi esą geresni lituanistikos specialistai. Juokas man tik ima iš tokių, nes tyliai sau žino, kad reikalingi visi dalykai mokykloje, bet visada jie nuo lituanisto atsilieka per žingsnį.
    Te drįsta apie kito darbus kalbėti tik tas, kas už jį daugiau ir geriau padarė!

  33. Anglistui

    Jei nesat Lietuvių k. ir lit. žinovas – kodėl čia paistote ir dedatės daug išmanančiu ne savo srityje? Žinoma, savo nuomonę pasakyti galima, bet ne tokiu pamokomu tonu…

  34. Anglistas

    Ačiū, mieli kolegos, už išsakytas mintis. Džiugu, kad vyksta diskusija, tačiau manau, jog ne visai buvau Jūsų supratas :) Noriu labai aiškiai pasakyti, kad tikrai neniekinu savo krašto, valstybės, tautos, istorijos ar, juo labiau, literatūros bei savo tėvynainių darbų ar visko, kas lietuviška. Antraip kažin ar dirbčiau lietuviškoj mokykloj ir apskritai Lietuvoje. Tačiau manau, kad lietuvių literatūros mokymas toks, koks jis yra dabar, neatitinka mokinių išprusimo, apsiskaitymo lygio, jų suvokimo apie pasaulį. Ir niekad neatitiko, tiesą sakant. Prisimenu, jog man literatūros pasaulis atsivėrė tada, kai ėmiau mokytis rusų literatūros – tik tada ir atsirado suvokimas, kas literatūra yra, koks jos tikslas ir kaip ji siejasi su gyvenimu. Iki to laiko visa tai, kas buvo vadinama literatūriniu ugdymu, siejosi daugiausia kažkokiu spėliojimu ir mano, kaip mokinio sapalionėmis – nes jokio atspirties taško kalbėti apie literatūrą nebuvo. Na, trumpai tariant, nesuvokiau, ko iš manęs norima, nors turėjau tikrai puikią lietuvių kalbos ir lit. mokytoją. Nelabai suprantu Jūsų pasakymą, kad, anot Jūsų, “protai” atsilieka nuo lituanisto per žingsnį? Manote, kad lietuvių kalba ir lit turėtų būti pagrindinis dalykas mokykloje? Oi, tikrai ne – tai turėtų būti kūno kultūra, dailė ir muzika, bet čia jau visai kita tema. O kad apie kito darbus, kaip teigiate, gali kalbėti tik tie, kurie daugiau padarė už žmogų, tai kategoriškai nesutinku, antraip diskusijos negalėtų būti jokios. Nei vienas nesam profesoriai ar daktarai, kad galėtume lygintis su Daujotyte.

  35. Anglistas

    Drįstu teigti, kad literatūrinis ugdymas ir literatūra apskritai yra mano sritis, kadangi ne vienerius metus teko studijuoti, kaip jau sakiau, būtent literatūrą. Kad ne lietuvių, o apskritai – tai tuo tik džiaugiuosi, nes tai reiškia, kad matau platesnį vaizdą, apimantį kur kas įvairesnes žmonių patirtis ir įvairesnius išgyvenimus – ne tik apribotus geografiškai ar, gal geriau, geopolitiškai, t.y. tik susijusius su Lietuva. Šiaip jau esu literatūrologas pagal išsilavinimą, o dalykai neturėtų būtų atskirti, o kaip tik integruojami – iš to daugiau naudos būtų visiems, ypač – mūsų mokiniams. Atsiprašau, jei tonas pasirodė pamokomas – to nenorėjau :)

  36. anglistui

    Jei jau daile, kuno kultura ir muzika turetu buti pagrindiniais dalykais normalioje vidurineje mokykloje, tai su Tamsta is vis nera apie ka sneketi….Siuos dalykus, esant sunkmeciui, is vis butu galima ismesti is programos, paliekant, kaip burelius, fakultatyvus ar pan. ….o neatiduodant visus papildomo ugdymo valandu pinigus….jei dainuos ir pies , nemokedami daugybos lenteles ir negaledami suregzti jokioj kalboj padoraus sakinio, tai turesim Baukuciu ir Valinskieniu seima dar ilgai….

  37. Ju

    Pritariu Anglistui. Malonu, kad tokie Mokytojai moko mūsų vaikus. Gaila, kad dailei, kūno kultūrai, muzikai, teatrui skiriama tiek nedaug dėmesio mokykloje. O dar labiau gaila, kad kai kas mano, jog šiuos dalykus geriau apskritai išmesti iš programos.

  38. Pritariantis anglistui

    Tariu pagiriamąjį žodį anglistui: nieko nežemina ir neįžeidinėja, kalba kultūringai ir gana įtikinamai. Teoriškai – gerai, bet kas iš to praktikams, kurie murkdosi lituanistų reformatorių kuriamuose niekaluose: 2013 m. egzaminas – ne už kalnų, o kaip jam ruošiamasi?

    Ačiū anglistui, kad kai kurių grubių komentatorių nevadina “kupriais” ar “žvėrinčiumi”.

  39. Anglistas

    Apmaudu, kad manote, jog lietuvių kalba (ar matematika, fizika, istorija, užsienio kalbos) yra svarbiau nei kūno kultūra, dailė ar muzika. O ir pagal psichologus, ir pagal šiaip sveiką protą šitie dalykai turėtų būti pirmoje vietoje. Taip pat, gerb. kolega, šiek tiek keistoka, kad teigiate, jog LR Seimo narės Baukutė ar Valinskienė yra kažko prastesnės ar blogesnės nei kiti… Kažkaip pasigendu loginio ryšio Jūsų argumentavime. Nenustebčiau sužinojęs (to tikrai nežinau, bet galima paspėlioti), kad dauguma mūsų nemėgstamų valdžios žmonių yra baigę mokyklą aukso medaliu :)

  40. Anglistas

    Ačiū už pritarimą, tačiau tai nėra mano nuomonė – tiesiog naudojuosi daugelio mokslininkų, pedagogų ir psichologų per daug metų sukaupta patirtimi ir jų išvadomis: juk daug laiko jau visi rėkte rėkia, kad nereikia perspausti, kad tai jokios naudos (išskyrus neurozes ir savižudybes) neduoda, kad vis tiek atsiliekame pasaulyje skaitymo ir matematinio raštingumo srityje – bet ne, vistiek randasi žmonių, kurie norėtų dar daugiau pamokų matematikai, lietuvių, nes, pasirodo, taip geriau “išmokysime” žmones protauti ir gyventi globaliame pasaulyje…Ech… Gerai, kad mokyklą jau seniai baigiau, jei reiktų dabar – išprotėčiau turbūt… :D

  41. ak

    viską nuspręs laikas – jei po kokių 30 metų tą V. Daujotytę kas nors prisimins ir jos knygas skaitys – reiškia ji gyveno ne veltui. O dabar diskusija dėl jos vertės – beprasmė.

  42. Anglistas

    Sveiki, dėkui už gerus žodžius :) Bet tai turėtų būti, turbūt, savaime suprantami dalykai, bet kokios diskusijos, debatų, pokalbio kaip ir pagrindas – pagarba kito nuomonei neįžeidinėjant ir neužgauliojant pašnekovo. Tokiuose ginčuose tik ir gali gimti tiesa. (Šito išmokau taip pat Vakaruose, studijuojant Vokietijoje, čia jei kalbant apie “supuvusius” Vakarus) :) Kas dėl paties egzamino 2013 m. tai iš tiesų komentuoti negaliu, tiesiog nesu susipažinęs su juo labai aiškiai, tačiau manau, kad tokiu žingsniu (gan netikusiu) ŠMM bando įgyvendinti nuostatą, kad tik pats besimokantysis yra atsakingas už savo mokymąsi, turi pats skaityti, mokytis ir t.t. Bėda, žinoma, kad nėra rašinio vertinimo kriterijų, bet gal dar bus?

  43. Anglistas

    Manau, kad jau dabar galima pasakyti, kad Daujotytės kūryba nėra ir negali būti beprasmė ar nenaudinga, jokiais būdais. Mano akimis žiūrint, tai ateityje galbūt bus pabvadinta “rezistencinės lituanistikos tradicija” ir, be abejo, studijuojama, nes yra verta. Bet, kolegos, sutikite, na juk ne paaugliams tai mokytis…

  44. :) - ak'ui

    tai kad diskusija pakrypo labai protinga linkme : apie mąstymo, jausmų ugdymą ir vertybių diegimą mokykloje. Čia jau ir aš pritariu anglistui ;) Manau, kad Lietuvoj (pirmai pradžiai) turėtų būt kaip Japonijoj : kiekviena diena mokykloje turėtų prasidėti etikos ar estetikos pamoka, o tik po to pereinama prie tiksliųjų, gamtos mokslų, gramatikų, kalbų ir t.t. Per savęs ir aplinkos suvokimą, ugdydami žmogiškumą (jautrumą, jausmus (čia ir Daujotytė puikiai tinka ;), kritinį mąstymą, t.y. tuos dalykus, kurių dabar dažnoj m-kloj nė su žiburiu nerasi, – padėsime vaikams išmokti gyventi pasaulyje.

  45. ak

    vaikai, kad galėtų išgyventi LR turi išmokti vogti, meluoti trypti silpnesnius , išgyventi be pinigų ar už susielgetautus centus – apie kokią etiką ir estetiką galime kalbėti? Ir su kuo? Iš krovikų ir banditėlių gaujų vadelių išaugęs turtingųjų luomas irgi bukas bei primityvus. Jiems – svarbiausias vertinimo kriterijus – pinigai, jų elitizmas pasireiškia viešu nekultūringumo demonstravimu…

  46. Anglistas

    Gerbiamas ak, jei paskaitytumėte pedagogikos istoriją (siūlau Pestalocį ar Suchomlinskį), tai pamatytumėte, kad visais laikais buvo žmonių (netgi dauguma), kurie gyveno tikrai blogomis sąlygomis, sunkiai, vargingai, be priežiūros būdavo paliekami vaikai, kai kildavo karai, palikdavo tėvai jaunas šeimas ir t.t. O turtingieji ir tada, jau XVIII-XIX ir lygiai taip pat XX amžiuje tyčiodavosi iš viso pasaulio. Ir kas? Ogi tai, kad tuos pedagogiškai ir dvasiškai apleistus, vidiniai (o dažnai ir išoriniai) suluošintus vaikus ištraukti į gyvenimą ir būtį būtent padėjo aplink juos esančiųjų gerumas, pasaulio ir gamtos grožio parodymas, muzika, Pasaka, gamta. Ir tik tada, kai suvoki aplink tave esančio pasaulio grožį, esi pasiruošęs priimti tam tikras mokslo tiesas. Juk tai senas kaip pasaulis dėsnis…

  47. Anglistui - padėka

    Ačiū, už įdomias mintis, už gerą toną, gebėjimą diskutuoti.

  48. grybas

    Aš irgi pritarčiau, kad sverbiau gyvenime yra muzika, etika, estetika. Tik tokie dalykai padeda žmogui nugyventi sunkų gyvenimą. Gyvenime labiau reikės padainuoti, gražią padėkos ar lyrišką pagrabinę kalbą pasakyti, negu kažkur formules taikyti. Manau, kad menams (pasirinktinai),technologijoms (anų laikų, ne dabartinėms – išsigimusioms, kai berniukai ir mergaitės kartu), etikai, informatikai, užsienio kalboms turėtų būti skiriama valandų daugiau.

  49. :) - ak'ui

    Gal svarbu bent nedauginti blogio savimi : savo elgesiu, veiksmais, žodžiais, mintimis ? Gal ir naivu, bet labai tikiu bendraminčių komandų kryptinga veikla, solidarumu ir nuosekliu tikslo siekimu. Aišku, tos veiklos neįmanomos be proto, žinių. Kai mokytojai tą supras ir veiks, – daug kas turėtų keistis.

  50. ak

    pasakyk biciuli tao musu vyriausybei, politikams, visokiems milijonieriams ir kt. Aš ypatingai daug blogo gulėdamas ant sofos ar dėdėdamas prie kompo nepridarau, nebent kartais pasakau tai ką laikau tiesa…

  51. Meškis

    Norėčiau kai kuriems filosofams iš čia pažvelgti į akis ir su ašaromis padėti ant stalo vaikų sąsiuvinius pavartymui. Dievuliau brangiausias… 95% beraščių, net savo gimtosios kalbos nebemoka, savo pavardės ir vardo be klaidų nebeparašo. Kokie dar ten rašiniai, toli iki jų. Tik rusiškai arba angliškai keiktis moka ir apie palaidą gyvenimą apsisvaiginus mąsto garsiai. Va, ir prisisportavo, prisimuzikavo ir prisifilosofavo Lietuva. Didieji sportininkai iš sporto šalies ne kamuolį spardyti mokosi, o senukų galvas gatvėje.
    ……………………………………………………
    N.d.: PAMĄSTYMUI FILOSOFAMS
    Geriu jau mokytas niaurozininkas, nei nemokytas šizofrenikas.
    J.Jablonskis sakė: “Maža garbė svetimomis kalbomis kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti”.
    Sportas, muzika, dailė, etika + lietuvis = kiniškas plastilinas.

  52. Anglistas

    Bet ak’ai, ar nemanote, jog nieko nedarymas – dar blogiau? Galbūt ignoravimas ir tik tylus priešinimasis (jei toks dalykas apskritai yra, nes kai kas pasakys, kad tylus priešinimasis yra pritarimas) Ar iš tikro gera yra tokia pasyvi pilietinė pozicija?

  53. Anglistas

    Bet Meški, juk LT nėra tokios nuostatos, kad sportas, kūno kultūra, etika, dailė ir muzika yra svarbūs dalykai (deja), o patys svarbiausi – turintys patį didžiausią pamokų skaičių – tai lietuvių kalba ir matematika. Tai sakykite, kodėl tie, kaip teigiate, 95 proc. vaikų nemoka rašyti? Kame, liadiškai šnekant, šaknys? Kodėl skaitymo rezultatai vieni blogiausių Europoje? Galbūt vaikus reikia kažkokiais kitais būdais aktyvint, kad jie galėtų ir norėtų mokytis? Gal, galų gale, Antanukas su motute, Sarbievijaus raštai ar Mažvydas nebėra tas mąstyti skatinantis kūrinys, kuris yra grūdamas per prievartą?

    Atsakymai į klausimus / komentarus:

    1) Ar negali būti tarpinio varianto, kad nei nemokytas šizofrenikas žmogus būtų, nei, mokytas (pridėčiau: suicidinis) neurozininkas? O ar paprastas, savimi pasitikintis, mokantis bendrauti ir diskutuoti pasaulio pilietis, gerbiantis save ir kitus irgi gali būti alternatyva?

    2) Su Jablonskio išsakytomis mintimis, be abejo, negalima nesutikti. Reikia mokėti savo gimtąją kalbą. Bet ją išmokti galima nebūtinai per Krėvę, Donelaitį ar Cvirką. Galima pradėti literatūrinį lavinimą nuo rusų, amerikiečių, vokiečių, prancūzų, anglų šiuolaikinių kūrinių vertimų skaitymo ir analizavimo. Kodėl su mokiniais negalima skaityti knygų, kuriose paliečiamos JIEMS svarbios temos ir JIEMS suprantamame pasaulyje, kuris yra globalus, pavojingas, įdomus, ryškus, mobilus, dinamiškas: draugystė, tarpusavio santykiai, santykiai su suaugusiais, meilė, šeima, atsakomybė, seksas, narkotikai, bendravimas su kitokią nuomonę turinčiais žmonėmis, kitų kultūrų atstovais; istorijos (romanai) apie homoseksualius paauglius, apie nėštumą, apie tikrus ir netikrus draugus ir t.t.

    3) Sportas, muzika, dailė, etika + entuziastingas, mokinius darbui uždegantis mokytojas, savo srities (t.y. pedagogikos) profesionalas = aktyvus, kūrybingas, mokytis visą gyvenmimą pasiruošęs, įdomus ir atkaklus pilietis.

  54. Meškis

    Jūsų mintys tikrai šviesios. Malonu bendrauti ir diskutuoti :))

  55. ak

    na, kiek žinau V. Daujotytė ir laikėsi tos nesikišimo taktikos. Na o aš – kai tik bus proga mielai sudalyvausiu visur – tiek savo straipsniais, tiek fiziškai. Kiek suprantu bręsta naujas mokytojų streikas, valdžiažmogiams nepavyko iki galo sukiršinti profsąjunginių organizacijų, jos sumanė vienytis ir net mitingą suorganizavo. Tad ateina laikas kalbėti apie tai kas bloga ir reikalauti, kad ŠMM bei kitos valdžios institucijos atliktų darbą kuris yra jų tiesioginė pareiga – rūpintuosi mokyklomis ir mokytojais bei mokiniais, o ne savo kišenių papildymu ” kūrybingai įsisavindami” ES projektams skirtus pinigus

TINKLARAŠČIŲ SRAUTAS
Pasiūlyti tinklaraštį
Elena Tervidytė - žurnalistė, fotografė, dekabristė