Valdininkų dovanos ir „ateivių“ kūryba

Adventas… Visi laukiame Kalėdų ir, žinoma, dovanų. Lietuvos pensininkai jau sulaukė „dovanėlės“. O kokių gi dovanų nusipelnėme mes, prioritetinės srities atstovai?

<…> Matyt, nostalgijos ir prisiminimų apie savo pirmąsias mokytojas bei mokytojus paakinti, valdžios „protai“ nusprendė mums įteikti ir antrą dovaną – 2012 metų biudžetą, kuriame prioritetinės srities asignavimai mažinami beveik 179 mln. litų. Kaip tai atrodys realybėje?

Pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos apraše ministras daugelyje punktų parašė: „suderinęs su darbuotojų atstovais“. Vadinasi, mes, darbuotojų atstovai, turėsime patys savo rankomis „užsismaugti“. Pustuštis mokinio krepšelis mus privers atlyginimo koeficientus susimažinti iki minimumo, klasių vadovams už vadovavimą klasei (nepriklausomai nuo mokinių skaičiaus klasėje) skirti minimalų valandų skaičių, už papildomus darbus ministro skiriamų valandų iš viso atsisakysime, pamokas vesime srautais, panaikinsime neformalaus ugdymo valandas (kam jos reikalingos, juk moksleivių dainų šventės vis tiek nebebus!). Apie vaikų individualumą ir mokytojo kūrybiškumą teks pamiršti – suksime galvas, kaip išgyventi, kad neuždarytų mokyklos. Nes juk Lietuvoje taip: „Ak, jūs per mažai turite mokinių, neišgyvenate? Mokykla septintokui per toli? Ką, negali tėvai pavežioti? Autobuso bilietui pinigų neturi (geltonieji autobusiukai ne visur važiuoja, o metų pabaigoje savivaldybė nebeturi pinigų apmokėti kelionės į mokyklą ir atgal)? Uždaryti! Tegu tie kaimiečiai 30 km pavažinės! O jūsų, mokytojai, ir taip per daug…“

Ministras ramina pedagogus, kad bendrajame ugdyme biudžeto asignavimai per mokinio krepšelį mažės „tik“ 1,5 procento, o kaip tai įgyvendinti – ŠMM „tarsis su socialiniais partneriais“.

Patikėjote? Aišku, kad ne. Žinome mes tuos pasitarimus su socialiniais partneriais. Visi jie baigiasi tuo, kad arba imituojamas tarimasis, arba ministerija galop padaro taip, kaip nori.

O štai jei būtų ištesėti ministro pažadai stipriausią taupymo režimą – iki 10 proc. – pritaikyti ministerijai ir ją apkibusioms, kaip vynuogių kekės, aštuoniolikai pavaldžių įstaigų, – manau, uždirbant 5–10 tūkst. per mėnesį nelabai tas taupymo režimas ir pasijaustų.

Dar reikėtų pamažinti reprezentacinį ministro fondą arba visiškai jo atsisakyti. Ar moralu per vieną ketvirtį „darbiniams pietums“ skirti 5 tūkst. litų? Kodėl jų nepavertus „darbine kavute“ su bandele už 99 centus?

O kad būtų sutaupyta dar daugiau, siūlau: mažėjant Lietuvoje mokinių ir mokytojų skaičiui, proporcingai mažinti ir ŠMM bei jai pavaldžių įstaigų darbuotojų skaičių, o atlyginimus skaičiuoti remiantis mokinio krepšelio apskaičiavimo metodika. Štai tada gal atsibus iš letargo miego ministerijos specialistai, sukūrę tą „mutantą“…

<…> Kaip išbristi iš tos balos, kurioje dabar murkdomi Lietuvos mokytojai, gerą būdą pasiūlė viena interneto komentatorė: „Reikėtų suorganizuoti akciją ir už surinktus pinigėlius išsiųsti švietimo sistemos vadus penkeriems metams atostogų. Tuo metu nevyktų jokios naujos reformos, nesikeistų programos, taptų aiški egzaminų tvarka. Įsivyrautų tvarka ir ramybė. Mokytojai visą savo energiją skirtų darbui su mokiniais ir atsirastų atsakomasis ryšys. Mokiniai suvoktų savo pareigas ir įsipareigojimus. Tėveliai suprastų mokymo programas, egzaminų tvarką ir pradėtų aktyviau reikštis mokyklos bendruomenės gyvenime. Gerai pailsėję „metmenų“ kūrėjai atsiprašytų mokytojų. Ir tyliai save ramintų, jog nieko nedarymas – irgi darbas.“

Visas LŠDPS Žemaitijos regiono Klaipėdos rajono susivienijimo pirmininkės Birutės VAIČIKAUSKIENĖS straipsnis – „Dialoge“.