Vidurvasario diskusija

„Kaip diagnozuoti mūsų švietimo sistemą: šuolis iš nepabaigto meistrauti tautinės mokyklos lopšio į gender čiužinį? Šiuolaikinė mokykla nėra nei ten, nei ten. Pedagogai kabo kažkur Nieke, skaičiuodami krepšelius, pumpuodami informaciją į mokinių momenėlius. Laiko tokiems niekams kaip pilietinis ugdymas ir kt. abstraktybėms nėra, nes krūviai dideli ir viskam namuose pasiruošti nesuspėsi“, – daug teisybės, ir ne tik apie švietimą, išklojo poetas Donatas Petrošius ir kiti Lietuvos intelektualai, įsisukę į rašytojo Tomo Venclovos išprovokuotą diskusiją.

Vidurvasarį įsiplieskusi Lietuvos intelektualų diskusija – bene ryškiausias šios vasaros kultūros įvykis. Žurnalo IQ vyriausiojo redaktoriaus Vladimiro Laučiaus nuomone, diskusiją pradėjęs T.Venclovos straipsnis „Aš dūstu“ yra vienas stipriausių ir argumentuočiausių publicistinių mėginimų per visą nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį ginti laisvo mąstytojo požiūrį. Straipsnyje T.Venclova kreipiasi į intelektualus ir sako pasigendąs Lietuvoje sokratiškosios mąstymo laisvės, kritiškumo ir atvirumo, kitaip tariant – liberaliosios sokratiškojo mąstymo ašies. „Deja, šiandien Lietuvoje, kaip ir sovietmečiu, man knieti pakartoti Sokrato žodžius iš Aristofano komedijos – „Aš dūstu“. Beveik visi garsieji mūsų intelektualai pasuko arba pradeda sukti ne Sokrato, o Strepsiado keliu, nors jau du tūkstančius penkis šimtus metų – ir ne be pagrindo – manoma, kad intelektualui labiau dera Sokrato kelias“, – tvirtina T.Venclova.

<…> O štai poetas D.Petrošius pareiškė, kad jis visai nedūsta. „Nedūstu, nes nekvėpuoju (perkeltine prasme, nes tiesiogine ištverčiau tik 3–4 min.), ir tas nekvėpavimas yra daugelio natūrali būsena. Jau daug daug metų“, – tikina poetas. Pasak jo, ir kosmopolitinė T.Venclovos, ir etnocentristinė A.Patacko vizijos yra dabartyje pralaiminčios, neturinčios galios monopolio, nevyraujančios nei valstybės, nei kultūros politikoje. „Vieną stovyklą baugintų pirmasis variantas, kitą – antrasis. O man tiktų bet kuris, būtų galima nuo kažko atsispirti, su kažkuo sutikti, kažkam oponuoti. Tada T.Venclova su A.Patacku galėtų ginčytis apie realius dalykus, o ne apie menamus oponentų ketinimus, norėjimus, planavimus. Dabar – tik beformio debesies kritika, kuris netenkina nė vienos stovyklos, – nusivylimo neslepia D.Petrošius. – Abi susirėmusias puses vienija pralaimėjimas kažkokiai neapčiuopiamai pilkajai masei. Dažnai atrodo, kad viso to naujausiojo projekto, pavadinimu Lietuvos Respublika, pagrindinis tikslas yra užtikrinti kažkokios nepermatomos sistemos interesus – ir finansinius, ir galios. O jūs visi – tikrieji ir tariamieji – intelektualai, nors ir akis išsidraskykit.“

Poetas apgailestauja, kad jokių žymesnių pataisų į išplaukusiai liberalią Lietuvos raidą neįnešė ir Lietuvą dabar valdantys dešinieji. D.Petrošiaus nuomone, susumavus visus lozungus, gerus norus, visus nuo laisvojo pasaulio nukopijuotus teisės aktus, ES konstituciją, chartijas, konvencijas, prisiimtus įsipareigojimus – sistema tobula, turėtume kvėpuoti laisvai kaip Nyderlandų Karalystėje. „Bet ne. Visas tas mūsų krašte vykdomas euroremontas tėra paviršinis. Tebesame kaip blogai surinkti „Žiguliai“ iš anekdoto, stovintys vietoje 20 km/h greičiu“, – sako poetas.

Visas apžvalgininko Vytauto STRAZDO straipsnis – „Dialoge“.