Pasauliui palydint 2011-uosius ir pasitinkant 2012 metus, „Dialogas“ paprašė keleto mielų šviesių žmonių atsakyti į kelis erdvius klausimus.
Kun. Arūnas Pranciškus Peškaitis OFM, Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (bernardinų) parapijos klebonas
• Praeitis. Ar mėgstate atsiduoti prisiminimams (kodėl)? Ar apmąstote, analizuojate savo praeitį (tiek artimą, tiek tolimą)? Jei taip – ką Jums tai teikia?
Taip, mąstau apie praeitį. Daug mąstau. Prisiminimai esu aš pats, tai mano tapatybė. Tai pasaulis, kurį matau, kuriame gyvenu. Jie rodo, kas esu dabar. Juk prisimename tai ir taip, kaip dabar būname. Kita vertus, mus sąlygojo ir praeitis ta objektyvioji, kuri iš tiesų „buvojo“, kuri ir dabar gyva Dievuje, visa ir tikra. Tad nesakyčiau, jog mėginu prisiminimams kažkaip „atsiduoti“, juose „nuskęsti“. Norisi ieškoti tiesos apie save. Noriu suprasti, kodėl esu toks, koks esu. Bet kai ką tiesiog gera prisiminti, gera – ir tiek.
Beje, mano gyvenimo kelyje būta atsivertimo, Viešpaties malonės patyrimo. Tai kažkaip styguoja prisiminimus. Daug kas, rodos, stojasi savon vieton – savą gyvenimą imu matyti kaip Dievo plano dalį. Vis mažiau beprasmybės lieka, vis mažiau. Už tai taip pat dėkoju Jam.
• Kokius tris 2011-ųjų įvykius (nesvarbu – asmeninius ar pasaulinio masto), patyrimus ir pan. įvardytumėte kaip Jums ryškiausius? Kodėl jie Jums ryškiausi?
Į šį klausimą gan lengva atsakyti. Turbūt svarbiausia – tai prakartėlės Vilniaus Lukiškių kalėjime-izoliatoriuje. Vienam Bernardinų parapijiečiui gimė idėja, kad kaliniai iki Kalėdų padarytų savo prakartėles, kur Kristaus gimimo atvaizdavimas būtų susietas su kalėjimo realijomis. Ir keletas kalinių atsiliepė į pasiūlymą. Labai jautriai. Mane ypač sukrėtė dviejų žmonių kūrinys iš duonos. Prakartėlė iš duonos. Juk Jėzus gimė Betliejuje – išvertus „duonos namuose“. Pats mums tapo gyvąja duona. Ir štai – kalėjimo motyvai, prižiūrėtojai, ėdžios… Viskas iš duonos. O kitose prakartėlėse – grotos, atšiaurumas, toks nemeluotas realizmas. Bet Kristus vis tiek gimsta. Gimsta ir tiek. Ačiū visiems, kas kūrė tas prakartėles.
Antrasis toks vidinis įvykis – dvi mirtys. Pirmiausia – rusų aktorės ir dainininkės Liudmilos Gurčenko mirtis. Buvau visuose jos koncertuose Vilniuje, nuo pat ankstyvos jaunystės filmus žiūrėjau, kuriuose ji vaidino. Bet iki 2011-ųjų negalvojau, jog man tai toks skausmingai artimas žmogus. Net nežinau kuo: savo kova už gyvenimą, gal net savo fobijomis. Kai mirė, vienu tarpu pagalvojau, kad dabar pats jau gal iškeliauju… Nutrūko kažkas. Paskui suvokiau, jog tai buvo paruošimas priimti gyvenimo tikrovę. Nes šiemet ištiko dar viena mirtis – mano gerų draugų 15-metis sūnus išėjo pas Dievą… Pažinojau jį nuo jo ankstyvos vaikystės. Jo mirtis atskleidė tokį skausmingą paradoksą: reikia aukos, kad atrastum kitą žmogų, atrastum kitus, kad atrastume vienas kitą. Tos dvi mirtys man vienas įvykis. Manau, kad viduje susitaikiau su žmogaus lemtimi – būti pašauktam Dievo laikui atėjus. Nežinau, kaip bus vėliau, o dabar man nebaisu. Esu laukiamas ir čia. Bet ir ten – išėjusiųjų žmonių ir, žinoma, paties Kristaus, mūsų Gelbėtojo.
Trečias įvykis – nuo vaikystės mylimos dainininkės Nelly Paltinienės 60-mečio scenoje Jubiliejus Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Unikalu. Įtraukta į Lietuvos rekordų knygą. Nuo vaikystės man Nelly – tokia romantiška svajonė ilga balta suknia (atmenu ją taip pirmą kartą: man gal buvo kokie aštuoneri, kai mačiau per LTV jos koncertą). Taip ir liko. O kai į teatro sceną išėjo TEO LT atstovas V.Kaminskas (toje įmonėje, tada kitaip besivadinusioje, kažkada Nelly pradėjo savo „darbinę karjerą“) ir pasakė, jog jo dar nebuvo, kai ji jau dainavo, ir kad tuo sunku patikėti, manyje kažkas apsivertė. Viduje. Ir dar koncerto režisūra, tokia stipri (ačiū V.Pauliukaičiui): Nelly dainuoja, keičia „aprėdus“ ir keičiasi dainų stilius, o jai už nugaros senos kino kronikos kadrai, nuo pat 1951-ųjų; kažkokia sukrečianti amžinumo ir praeinamybės jungtis… Po to visą naktį nemiegojau.
Prašėte trijų įvykių. O man atmintyje liko ir ketvirtas. Nežinau, kur jį padėti. Tai ne įvykis, o potyris. Turėjau dalyvauti 4 dienų tarptautiniame seminare. Turėjau – o nenuėjau. Buvau tikrai pervargęs, ir čia netikėtai man atsivėrė perspektyva vienam pabūti, paklaidžioti po Vilnių, kaip jaunystėj mėgdavau, – neatsakingai ir lėtai. Taip ir praklaidžiojau tas keturias dienas. Po jų kažkoks suktukas manyje lyg ir stabtelėjo. Dirbu labai daug ir toliau. Bet vengiu darboholiško tempo. Vis tik atsirado tas pojūtis „čia ir dabar“. Vadinu malone tą patirtį. Atrodo, jog imu suvokti, kad ir be manęs gyvena žmonės, pasaulis, jo daiktai. Nesu jų gelbėtojas. Tik vienas iš kūrinių, „nevertas tarnas“:), kaip liudija Evangelija.
• Ateitis. Kokiomis nuotaikomis ir mintimis žengiate į naujuosius metus? Ar turite konkrečių lūkesčių, planų (ką būtinai norėtumėte nuveikti, pasiekti, kur nukeliauti…)? Baimių?..
Neturiu planų ir nenoriu jų. Mano anksčiau minėta patirtis išmokė (gal pagaliau?) neplanuoti. Ateinantys metai – mano 50-mečio. Jubiliejus, viduramžis. Aišku, baimių yra. Kaip sakoma, vidurdienio demonas bunda:); pasitikiu Evangelija: „Kiekvienai dienai užtenka josios vargo.“ Kai priartėji (ir jeigu priartėji) prie Malonės sosto šiandien, tikrai esi tikras, jog būsi nuvestas į rytdieną. Rūpestis ja prasideda tuomet, kai esmingai šiandien imi gyventi. Taigi. Noriu būti vis labiau atviras gyvenimo nuotykiui, vis labiau. Ir jokių planų, apsaugok nuo jų, Viešpatie.
• Ar esate sau atsakęs į gyvenimo prasmės klausimą? Jei taip – gal galėtumėte pasidalinti? Jei ne, – ar jis Jūsų nekamuoja?
Atsakyti į tą klausimą gali tik visu savo gyvenimu, o tasai mano gyvenimas dar nebaigtas. Kita vertus, jau minėjau apie atsivertimą, apie tai, jog dar jaunas būdamas priėmiau savo gyveniman Jėzų Kristų, kaip savo Gelbėtoją ir Atpirkėją. Ir tas gyvenimas nuo to laiko, tiesą sakant, tampa vis labiau Jo. Tik aš nenukenčiu nuo „tokios neteisybės:)“ – niekas labiau manęs neatskleistų, kaip tik Jis, niekur negalėčiau savęs realizuoti, jei ne pasitikėjimas Viešpačiu. Tikrai. Bet esu kelyje. Esu ir noriu likti mokiniu. Ir trokštu, kad Kristaus kryžius taptų vilties žinia daugeliui. Jis neapvilia. Bent man neteko nusivilti. Ir iš esmės Kristumi nusivylusių nesu sutikęs. Bet tikrinu gyvenimą tikėjimu. Ir tikėjimą vis metu į gyvenimo tirštumą, kiek įmanau, kiek sugebu. Žinau, kad gyvenimas tikrai prasmingas. Ir nieko nėra svarbiau už sielos išganymą, už žmogaus amžinąjį likimą. O kas gi už tai gali būti svarbiau, iš tiesų?
• Ką gyvenime vertinate labiausiai (ne iš žmonių)? Kodėl?
Labiausiai vertinu patį gyvenimą, kuriame sutikau tikėjimą, viltį ir meilę. Šią įstabią trejybę, apie kurią Biblija mums taip nuosekliai pasakoja. Sutikau Dievą, patį Dievą. Ir tebesutinku žmonėse. Labai myliu žmones ir labai gailiuosi, kad mano širdis dar kieta, kad taip menkai moku tą meilę išreikšti. Kai kada, rodos, visai nemoku. Labai labai vertinu tas akimirkas ir patyrimus, kai esu ko nors mokomas kitų. Nepaprasta malonė būti kalėjimo kapelionu, žinoti, kad už tave meldžiasi tie daugeliu atvejų nusikaltę ir tokie atstumti žmonės. Ir tu su jais – nusikaltęs, atstumtas, nesuprastas. Bet iš naujo ir iš naujo jų maldose Dievui atiduodamas. Kaip tai tikra, kai šviesa pamažu smelkiasi – į tavo širdį ir pro jų grotuotus kamerų langus. Kiekvienais metais vedu pastoracinius užsiėmimus priklausomiems žmonėms Bernardinų socialiniame centre. Tokią grupę baigiau ir šį gruodį. Paskutinio užsiėmimo metu jie sako – apsikabinkime. Apsikabinau su visais. 2012-aisiais bus jau kiti žmonės. O tas apkabinimas liks su manimi, viuomet, amžinai.
Kažkas pasakė – „viskas yra malonė“. Taip, viskas, tikrai viskas yra malonė: tik kartoju. Tiesą norisi ištarti savomis lūpomis.
![12A_8456 [800x600]](http://www.dialogas.com/wp-content/uploads/2012/03/12A_8456-800x600-160x112.jpg)
Ieškau duomenų ...
negalvojau, kad tas Peškaitis toks bukas…
Tai dabar jau sužinojai, koks jis bukas, a ne?:) Kaip tau gerai, galėsi ir kitiems papasakoti:)))
Taip zmogu vadinti negrazu.
tikra,artima,prasminga …bet a.a gurcenko,nelly?arunas vel ant seklumos.Dievo Palaimos!
Gal tiek jau to, nesivargink “seklumų” – brolis Arūnas puikiausiai apsieis bet tavų pamokymų:)
Ką reiškia raidės OFM?
Bandysiu po kurio laiko vėl skaityti, gal šįvakar nuotaika ne ta: mintys lyg per jėgą išspaustos, kažkoks dirbtinumas…
O man labai patiko – toks tikras tikras kalbėjimas ir buvimas, neperspaudžiant, nedramatizuojant, lipdant savo gyvenimą iš visų potyrių, iš savęs stebėjimo. Ir kokia mintis – VISKAS yra Dievo MALONĖ. Absoliučiai viskas. Kad tai suprastum, reikia… reikia žiauriai daug patirti ir suprasti.Ačiū.
Malonė yra geras dalykas – ypač jei gyveni šiltame bute, esi sotus ir gauni pusėtiną algą ar gerą pensiją tai gali sau medituoti ir ieškoti sielos gelmių, dievo, siekti nušvitimo ar dar ko nors. Ypač jei tau per šešias dešimtis. Šiaip gi Kristus nei minimalios alggos padidins, nei mokesčių sumažins, nei darbdavius pamokys žmogiškai elgtis. O jei jis dar politikus išmokytų nemeluoti ir paskatintų rūpintis valstybę – deja, į tokius žemiškus dalykus jis nesikiša. Jeigu koks benamis šiąnakt sušalęs mirė savartyne ar kur tarpuvartėje jis nebent paskutinę akimirką atkreipė dėmesį į jo maldas ir jo sušalusią dūšelę pasiuntė kur? Greičiausiai į pragarą, nes tas benamis bliuznijo, vogė, gėrė kaukolinį… Taigi, nors galėčiau tapti krikščionimi ir atleisti darbdaviams už menkas algas, valdžiai už mokesčius, bedarbystę, badą ir šaltį ir tautos naikinimą, neteisingumą ir melą godumą bei vogimą, aš to visai nenoriu daryti. Sakau atvirai – būkite prakeikti šlykštūs šunsnukiai. Tegul jus visus ištinka to sušalusio benamio dalia…
aciu
Neduok Dieve, kad tik sau nepakenktum kitus keikdamas… Tad geriau, tegul tave Dievas laimina ir suramina. Amen.
to Žioplys
Ordo Fratrum Minorum – Mažesnių Brolių Ordinas. Peškaitis OFM – reiškia Peškaitis vienuolis pranciškonas.
Žmonės, ar aš su protu susipykau, ar čia koks juokas,ar …? Metų įvykis – Paltinienės koncertas?!
geriausias komentaras – tai atsakymas žiopliui. Sužinojau kažką naujo ir tuo džiaugiuosi. Peškaičio OFM atsakymai mane giliai apglumino, manau, žmogus panoro pajuokauti.
įvykis – ne koncertas, o jubiliejus… Koncertų daug… ir geresnių ir blogesnių… Bet 60 metų scenoje – retam duota Dievo dovana…Ir čia jau visiškai nesvarbu, patinka Jums tas dainininkas ar nepatinka… Tai reta, tai unikalu…
Ką reiškia raidės O.S.B. (jos rašomos, pvz., prie popiežių: Grigalius I O.S.B., Jonas IX O.S.B. ir kt.), O.S.A. (popiežius Adrijonas IV O.S.A. ir kt.), O.P. (popiežius Inocentas V O.P., Benediktas XI O.P.)?
Mąstoma apie save, apie savo vertinimus, apie santykį su kitais. Juk svarbūs atradimai gali įvykti ir visai paprastose, netgi naiviose situacijose. Kodėl norima iš to šaipytis? Žmogus kalba apie savo potyrius. Bet ir jie pasakoja apie svarbius ir didelius dalykus. Ačiū.
Iš straipsnio sklinda šviesa, nuoširdumas,paprastumas. Mums jų taip reikia…
Kodėl koks nors klerikalas negali būti apšvietimo ministeriu? Būtų tiek šviesos, nuoširdumo, paprastumo – mums jų taip reikia… Kaip viskas nusibodo, kaip viskas atpigo: dabar tikrai galima pasakyti ne Lenino ištartus žodžius – valstybę valdyti gali kiekviena kucharka (mislyk – virėja).
to Dar žioplesnis už žioplį
Visos tos raidės reiškia priklausomybę vienuolių ordinui. Ordo Sancti Benedicti, Ordo Sancti Augustini, Ordo Praedicatori – benediktinai, augustinai ir dominikonai (pamokslautojai) atitinkamai. Yra tų raidžių kombinacijų begalės: SJ – Societe Iesu – iezuitai, OT – “mūsų” kryžiuočiai ir t.t.
na, vienu žodžiu – šūdo malėjai. Žmonės kurie pragyvena iš žmonių kvailumo, savo melo ir sugebėjimo gražiai pateikti savo demagogiją
o man negera del tokiu komentaru…
jo…viska galima apdrabstyti meslu, netgi zmogaus nuosirduma, del to ir tiek mazai lietuviuose atvirumo…tuoj issisaipys, iskraipys…
Paskaitykit kitų šalių laikraščius (Pravda, Vashington Post, Morning Star …) ir tenykščių straipsnių komentarus – “stebuklai” tie patys (su įvairiais atspalviais). Lietuvis nuo kitų skiriasi tik tuo, kad yra daug laimingesnis už “tuos kitus”, jei mato nelaimingą kaimyną…
Imkim Prezidentę, kardinolą, mokytoją, teisėją, prokurorą, vyskupą, vienuolį, verslininką ir kt. – kokių tik atsiliepimų nebūna, kai paminimos bent jų pavardės. Gerai sako “lenkas” iš Dviračio šou: “Litwinas ir lieka litwinu”.
nieko keista – mergaitėm visada patinka kai gražiai meluoja…Tad ir gynėjų susilaukė. Na o purvas – tiesa gana dažnai būna nemaloni ir dažnai mergaites supykdo…
Br.Arūnai,nebijokit 50-mečio,gyvenimas tik prasideda šiame laikotarpyje,viskas gerai.Linkiu sėkmės.
As prisidedu prie Aruno jubiliejaus sveikinimu.
Supratau, šiek tiek anksčiau, o dabar,perskaičius komentarus ir galutinai,kad…
jei tau neduota, tu ir nesuprasi…
Nors kunigai, ar kiti žmonės, ir dalintųsi savo širdimi,bertų tau “sukramtytas” tikėjimo tiesas, dalintųsi su tavimi viskuo net ir paskutiniu kąsniu…Niekas tokių neįtikintų :(
Deja malones ne visi nori priimti…
Priešinimasis bet kam ir neigimas bet ko – natūrali žmonių (ne žmogaus!) būsena. Kodėl? “Padugnių” tarpe yra labai protingų žmonių, lygiai kaip ir be galo bukų – “viršūnėse”, tad viduryje ar apie jį esantys kai kada “nusispalvina”…
Arūnas Pranciškus Peškaitis yra gerbiamas zmogus,todel ,kad jam patinka NELY PALTINIENE.Jis yra Nely ir Arvydo seimos draugas.
Kaip man nedekoti Nelei Paltinienei,jei ji visa mano gyvenima dainuoja dainas,kurios patinka man.