Bandėm daryti šį tą daugiau (R.Katilius apie J.Brodskį)

Šią savaitę Lietuvoje vyksta tarptautinė konferencija, skirta rusų ir amerikiečių poeto, eseisto, dramaturgo, vertėjo, literatūrinės Nobelio premijos laureato J.Brodskio (1940-1996) gimimo 70-mečiui paminėti.

Konferencijoje dalyvauja literatūrologai iš Švedijos, Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Rusijos.

Šia proga „Dialogas“ savo skaitytojams suteikia galimybę naujai perskaityti didžiojo poeto bičiulio Ramūno KATILIAUS prisiminimus apie Josifą Brodskį.

Ramūnas KATILIUS Lietuvos intelektualų bendrijoje pasirodė per pirmuosius Santaros – Šviesos sambūrius, ir ne vieno buvo palaikytas išeiviu. Bet jis – ne išeivis, nors Lietuvoje negyveno daugiau kaip 20 metų. R.Katilius – geras iškilių literatų – Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio, Jeilio universiteto profesoriaus Tomo Venclovos – draugas, nors pats yra ne humanitaras, o fizikas. Kas lėmė tokius įdomius likimo vingius? Prof. habil. dr. Ramūną KATILIŲ kalbina žurnalistė Elena TERVIDYTĖ.

Kaip atsitiko, kad Jūs, fizikas, esate pažįstamas su tokiais iškiliais humanitarais?

Mokyklą baigiau 1954 m., – Stalinas jau buvo miręs. Tad jei iki tol ir buvo nesuprantančių, kas toje šalyje vyksta, tuo metu net tokiems paaugliams kaip aš viskas turėjo būti daugmaž aišku. Todėl tuo laiku specialybės pasirinkimas faktiškai buvo politinio apsisprendimo veiksmas. Jei 1956–1958 m. universitetuose, humanitariniuose fakultetuose jau šioks toks judėjimas vyko, lyg ir tapo galima kažką daryti, tai 1954-aisiais tuo nė nekvepėjo. Buvo aišku: jei eini į humanitarinius ar teisės mokslus, eini tarnauti režimui: tu nuo jo visada būsi priklausomas, jis tau mokės, o tu darysi, ką tau lieps. Apie tiksliuosius mokslus buvo manoma (gal tai tebuvo iliuzija), kad ten tu mažiau reikalingas valdžiai, ji mažiau iš tavęs laukia – bent jau konkrečių priesaikų. Todėl labai daug jaunuolių, kurie galėjo tapti ir humanitarais, ir „tiksliukais“, pasirinko tiksliuosius mokslus. Aš mokiausi labai gerai ir galėjau stoti bet kur. Taigi fiziką tiesiog išskaičiavau. Kaip vėliau patyriau, taip pasirinkusių fiziką nemažai buvo ir Rusijoje. Pastebėta, kad humanitarinių polinkių turintys žmonės gali išmanyti ir tiksliuosius mokslus ir pasiekti visai neblogų rezultatų.

Jūs savo abi disertacijas iš teorinės fizikos apsigynėte Leningrade?

Taip. Tikrai nežinau, kokią specialybę būčiau rinkęsis laisvoje visuomenėje. Mano dėdė, žinomas matematikas Petras Katilius, yra sakęs, kad man nereikia eiti į fiziką… Tai čia lyg ir pasiteisinimas, kad aš tam tikrų humanitarinių polinkių turėjau. Be to, mes su Tomu Venclova jau septintokai ar aštuntokai mokėmės vienoje klasėje Vilniaus pirmojoje – dar berniukų – mokykloje. Vidurinės mokyklos kursą dėstė dar senieji mokytojai – tai irgi darė įtaką. Kiekvienas mokė savo dalyko ir to, ką sunku žodžiais nusakyti.

Tai su garsiaisiais literatais jus supažindino Tomas Venclova?

Prasidėjo per Tomą. Jis mudu su broliu supažindino su maskviškiu literatu Andrejumi Sergejevu, o šis – su Josifu Brodskiu. Tomas intensyviai važinėjo į Maskvą, – ieškojo galimybių tobulintis. Ten mūsų studijų metais, 1958–1959-aisiais, jau buvo disidentizmas – ne politinis, o humanitarinis. Jau buvo „atrasti“ Osipas Mandelštamas, Marina Cvetajeva, Ana Achmatova.

1966 m. rugpjūtį mes pirmą kartą pakvietėm Josifą Brodskį į Vilnių. Dabar sunku tiksliai prisiminti, kiek laiko jis tada pas mus išbuvo – gal savaitę, gal trumpiau. Iš Vilniaus išvažiavo į Palangą, o iš ten – į Leningradą. Paskui lankėsi Lietuvoje dar keletą kartų. Bet pirmasis kartas buvo labai įsimintinas, nes tada Josifas pas mus, Liejyklos gatvėje, kur dabar pakabinome jo atminimo lentą, vakarais skaitydavo savo eiles.

Tada su Josifu artimiau bendravo kaip tik tas būrelis žmonių, kurių dėka šiemet Vilniuje ir atsirado atminimo lenta jam. Tai Tomas Venclova, Pranas Morkus, Juozas Tumelis, Virgilijus Čepaitis, Ina Vapšinskaitė, mano brolis Audronis Katilius bei mano žmona Elė Katilienė. Buvom tokia kompanija, galima sakyti, „Neringoje“ sėdintieji. Bet ne vien. Bandėm daryti šį tą daugiau. Rašėm sveikinimą B.Pasternakui gavus Nobelio premiją. Pranas Morkus vežė tą sveikinimą, nežinau, pasiekė jis adresatą ar ne. Paskui gi Pasternakas, valdžios spaudžiamas, atsisakinėjo tos premijos… Turėjome nors kiek išreikšti savo nesusitapatinimą su režimu.

Koks Josifas Brodskis buvo kasdienybėje?

Kasdieniame gyvenime jis nebuvo „poetiškas“. Tomui, pavyzdžiui, anais laikais nebūdavo galima pacituoti jo paties eilių, – jis užsiplieksdavo ir imdavo leisti kažkokį keistą garsą, kad šis jas užgožtų. Kartą maskviškiai – Andrejus Sergejevas ir toks Lionia Čertkovas, „sėdėjęs“ Chruščiovo laikais ir vėliau emigravęs, abu literatai ir, deja, abu jau mirę – paprašė manęs paskaityti kelis Tomo eilėraščius. Aš perskaičiau lietuviškai ir pažodžiui išverčiau. Kai Tomas apie tai sužinojo, porą mėnesių su manim nekalbėjo. Jam kūryba buvo šventa. Jis jautė lyg ir tam tikrą baimę paleisti eilėraščius viešumon. O Josifas – visiška priešingybė. Parašo, būdavo, eiles ir vakare ateina jų parodyt: „Počitaju stiški“, – sakydavo (Leningrade mes gyvenome labai arti vienas kito: jis – Pestelio gatvėj, o mes – Čaikovskio ir Černyševskio gatvių sankirtoje). Savo prisiminimuose jis rašo, kaip Komarove (netoli Leningrado) vakare važiuodavo dviračiu pas A.Achmatovą parodyti, ką per dieną padaręs. Taigi Josifas Brodskis – visiškai atviras. Jam kūryba šia prasme nebuvo šventas, uždaras, ypatingų sąlygų reikalaujantis dalykas.

Josifas mėgdavo mūsų mažą sūnų išsivesti pasivaikščioti į Tauridės sodą. Žmona jam patikėdavo vaiką – juo buvo galima pasikliauti.

Kaip jis išvažiavo?

Visus tuos šešerius septynerius metus, grįžus iš tremties Šiaurėje, Josifo padėtis gera nebuvo. Jam tiesiog neleisdavo užsidirbti kasdienės duonos. Niekada nebuvo aišku, ką dar gali sugalvoti „obkomas“ (srities partijos komitetas) ar saugumas. Bet emigruoti jis nesiekė. Tačiau 1972-ųjų pavasarį jį išsikvietė Leningrado OVIR’o („Otdel viz i registracii“) viršininkas ir paklausė, kodėl jis nepaduoda dokumentų išvykimui. Josifas suprato, kad duotas nurodymas iš aukščiau, ir nesipriešino. Jam išdavė vizą į Izraelį, bet jau Vienoje jį pasitiko jo draugas, Mičigano universiteto slavistikos profesorius Carlas Profferis (irgi jau miręs). Jis atsivežė savo universiteto rektoriaus kvietimą J.Brodskiui tapti „Poet in Residence“. Amerikos universitetai kartais kviečiasi poetus, kad šie bendrautų su studentais, galbūt ir dėstytų – tą Josifas keletą metų ir darė. Plačiau apie visa tai galima pasiskaityti mano apybraižoje, kuri išspausdinta Josifo Brodskio poezijos knygoje „Vaizdas į jūrą“ (Vyturys, 1999). Memuarinės literatūros apie Josifą Brodskį emigracijoje anglų ir rusų kalbomis – labai daug.

Ar neplanuojama atidaryti J.Brodskio memorialinį muziejų Sankt Peterburge?

Pernai jo 60-mečiui skirtoje konferencijoje, kuri vyko Sankt Peterburge, apie tai buvo daug kalbama. Veikia aktyvi iniciatyvinė grupė, buvo pateikta tokio muziejaus koncepcija. Yra galimybė autentiškai atkurti Josifo „pusę kambario“. Per konferenciją matėme puikias J.Brodskio kambarėlio nuotraukas, padarytas Josifo draugo Michailo Milčiko 1972 metų birželio 4-ąją, grįžus iš oro uosto. Miša, istorikas ir menotyrininkas, puikiai suprato, kad tai, kas vyksta – istorija, ir ankstų tos dienos rytą mums, Josifo draugams, išvažiuojant į oro uostą jo palydėti, prisakė Josifo tėvams iki mums sugrįžtant nieko kambarėlyje neliesti…

Kai mirė Brodskio tėvai, reikėjo patalpas išlaisvinti, kažkur padėti daiktus, baldus. Knygas, smulkesnius daiktus saugoti paėmė draugai. Šį tą iš tėvų kambario priglaudė ir mūsų šeima: krėslą, sieninį laikrodį, Marijos Moisejevnos senovinę kojinę siuvamąją mašiną. Tuos memorialinius daiktus tebeturi mano sūnus Andrius, gyvenantis Sankt Peterburge, jie grįžtų į butą Pestelio gatvėje, jeigu ten kurtųsi muziejus…

Bet įkurti muziejų sudėtinga. Tame bute kaip ir seniau gyvena kelios šeimos, tad kažkas joms turėtų skirti kitus butus. Muziejus negali būti vien memorialas, – juk neužtenka sustatyti baldus ir išdėlioti daiktus kaip buvo. Turi vykti kultūrinė veikla, reikia vietos keičiamoms ekspozicijoms, archyvui, darbuotojams, kažkas jiems turi mokėti algas… Bet, kaip sakiau, idėja yra, ir nesinorėtų skubėti ją laidoti. Kad ir kokia turtinga pati savaime būtų rusų literatūra, Nobelio premijos laureatų ji teturėjo vos kelis…

Ar Jūs buvote dar susitikęs su J.Brodskiu jam išvažiavus?

Deja, ne. Jis nebesilankė Rusijoje, nebeatvažiavo, – nors apie tai buvo kalbėta, – ir į Lietuvą. Jam gyvam esant, aš Amerikoje nebuvau. Po ankstyvos Josifo mirties (1996 metų sausio 28 dieną), pakviestas našlės Marijos (Josifas keletą metų prieš mirtį vedė), buvau nuvykęs į Niujorką dalyvauti atminimo pamaldose St. John the Divine katedroje, per kurias aš, kaip ir kiti Josifo draugai, iš sakyklos skaičiau Josifo eiles (ištrauką iš „Lietuviškojo divertismento“). Dalyvavome abu su žmona ir Josifo Brodskio perlaidojime Venecijos San Mikelės kapinėse 1997 metų vasarą.

Koks didžiausias iš bendravimo su Josifu Brodskiu įspūdis?

Didžiausias įspūdis – pats bendravimas. Ir Josifo, greta sėdinčio ir skaitančio eiles, girdėjimas ir matymas, ir čia pat – lyg ir kasdienis kalbėjimasis, juokavimas, sąmojingų istorijų pasakojimas (Josifas buvo puikus pasakotojas ir pašnekovas). Genijaus greta savęs pajautimas ir kartu – labai artimo bičiulio, visada siekiančio ir mokančio padėti, buvimas greta.

Ačiū už pokalbį.

„Dialogas“,  2000 m. nr. 47