Trišalės tarybos – ją sudaro profesinių sąjungų, darbdavių organizacijų ir Vyriausybės atstovai - Švietimo komitetas rugsėjo 7 dienos posėdyje nutarė kreiptis į Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetą su pasiūlymu dar kartą surengti konsultacijas su socialiniais partneriais dėl Švietimo įstatymo pataisų.
Aptarus mokinio krepšelio metodikos tobulinimo klausimą iš esmės buvo pritarta Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) pasiūlymams: didinti pagrindinių mokyklų mokinio krepšelio koeficientus, skirti papildomas lėšas specialiajam ugdymui ir pedagoginės psichologinės pagalbos tarnyboms, įvesti ikimokyklinio ugdymo krepšelį, koreguoti sanatorinių ir ligoninių mokyklų krepšelius, keisti krepšelio dydį besimokantiesiems namuose.
Didesnes diskusijas sukėlė klausimas dėl savivaldybių teisių perskirstyti krepšelio lėšas mokykloms. Buvo nutarta, kad miestai galės perskirstyti 5 proc. krepšelio lėšų, o rajonai – 6 proc. Tokiu būdu savivaldybės turės papildomą svertą išlaikyti nedideles kaimo mokyklėles.
Aptariant neformalaus ir ikimokyklinio ugdymo krepšelio metodikas komiteto nariai pasigedo aiškios koncepcijos ir metodologijos, todėl buvo pasiūlyta ŠMM tobulinti metodiką ir tęsti diskusijas. Švietimo komitetas išreiškė pageidavimą dalyvauti svarstant pilotinį projektą, kurio metu bus eksperimentuojamas metodikos įvedimas keliose savivaldybėse.
Posėdyje kalbėta apie naujas Mokyklų tinklo kūrimo taisykles. Nutarta šio klausimo nenagrinėti, kol nėra priimtos Švietimo įstatymo pataisos. Viceministras Vaidas Bacys patikino komiteto narius, kad ministras suburs kompetentingą darbo grupę, kuri rengs minėtą teisės aktą. Joje galės dalyvauti visų socialinių partnerių atstovai.
Komitetas pritarė Lietuvos švietimo profesinės sąjungos (LŠPS) iniciatyvai vaikų globos namuose dirbančius socialinius pedagogus ir socialinius darbuotojus įtraukti į darbuotojų, kurių darbo pobūdis susijęs su didesne protine, emocine įtampa, sąrašą bei suvienodinti šių darbuotojų savaitinį darbo laiką su bendrojo lavinimo mokyklose dirbančių socialinių pedagogų. Dabar šiam sprendimui turi pritarti Trišalė taryba bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, po to Vyriausybė turėtų pakeisti savo nutarimą.
Aptariant suaugusiųjų formaliojo švietimo perspektyvas Lietuvoje Mokymosi visą gyvenimą strategijos kontekste paaiškėjo, kad ši sritis šalyje konceptualiai apleista. Pasak Vilniaus suaugusiųjų mokymo centro direktorės Nataljos Kimso, būtina modernizuoti suaugusiųjų švietimą, tobulinti andragogų kvalifikaciją ir suteikti socialines garantijas besimokantiesiems. Švietimo komiteto nariai rekomendavo Suaugusiųjų švietimo asociacijai parengti konkrečius pasiūlymus ir pateikti ŠMM. Svarstyta, ar nevertėtų Valstybinės 2003–2012 metų Švietimo strategijos 2012 metais keisti Mokymosi visą gyvenimą strategija.
LŠPS ir „Dialogo“ inf.
Ieškau duomenų ...
Tikrai, verta pataisų, tad kolegos privalome siūlyti, nes kitaip vėl laimingi bus kritikai. Šaunu, tikėkimės, kad Švietimo įstatymas bus šalia ne mūsų, o šalia mokinukų gebėjimų lygio. Sveikintina
Norint ką nors racionalaus pasiūlyti, reikia daug laiko skirti sukurtų ir paskelbtų projektų studijoms. Rašiau, siūliau, stengiausi… Nusispjauta. Žinoma, nemaniau tada, kad mano pasiūlymai aukšto lygio. Juk sėdi beveik tūkstantis galvų, skirtų naujovių kūrybai (ne kopijavimui iš svetur!) ir žmoniškam paaiškinimui. Bet einama lengviausiu keliu – copy-paste. Ar ne jiems reikėtų domėtis mokyklų gyvenimu, pavažinėti, stebėti, kaip prigyja ar atmetamos jų pasiūlytos reformos ir, sykį nudegus, nebekartoti panašių klaidų. Bet ne – ši mašina lyg buldozeris, nepripažindamas savo klaidų, toliau varo kreivą vagą švietimo stepėse. Kiek minčių, kiek pasiūlymų dėl lietuvių k. egzamino! Ir kas iš to? Akivarai, varantys abiturientus iš proto. Netikšos. Kiek ŠMM ir jai pavaldžių institucijų veikėjų per metus aplanko mokyklų? Iš kur jie gauna informaciją apie ten vykstančius dalykus ir, ja remiantis (atseit) kuria įvairias pseudoteorijas ir pseodoprojektus? Kodėl aukštesnieji švietimo valdininkai bijo mokyklų? Atsakymas: jie neturi ką pasakyti, jie tyliai murkso, kai ką nukopijuoja iš svetur, pasiskelbia, kad tai jų sunkaus darbo rezultatas ir toliau murksos – atlyginimas pusiau su velniu, ir galvos nereikia perdaug sukti. Tai ne prieš virš trisdešimties mokinių klasę stovėti. O jei dar ten penktadalis “auksiukų”, kuriems reikia ypatingo dėmesio? Sugebi – dirbk, nesugebi dirbti – braukis į valdžios (kad ir švietimo) struktūras ir bėdų neturėsi.
Šaunu, kad bandėte bent VIENA/S kažką keisti… Deja, visa Jūsų aprašytoji situacija yra rezultatas beviltiško mokytojų vienišumo arba nuolankumo ir sąmoningo vengimo kartu ORGANIZUOTAI priešintis akivaizdžioms nesąmonėms. Todėl vis labiau verkdami, keikdamiesi ir pykdami toliau žiūrim į tai, ką turim… Ir ne tik švietime… Bet juk pykt turėtume pirmiausia ANT SAVĘS, kad neišmanom ir tingime domėtis, kokiu būdu tuos netikšas (ne tik ŠMM) sustayti į jiems priklausančias pozicijas, kad atliktų tas funkcijas, už kurias PATYS dar ir sumokam…
to nusivylusiai(am): organizuotai, sutelktai, ryžtingai… Visa tai gražu. Ar taip būna? Juk dažniausiai organizuojamasi tik tada, kai stovime ties kažkokia riba, nesvarbu – aiški ji ar ne. Išvada: kol kas galima apsikęsti su pedagoginiu (valstybės mastu – ir valdymo) marazmu. Juk ir paprastam, ne itin išsilavinusiam žmogui akivaizdu: netvarka, kaitaliojimai, nesibaigiančios pertvarkos yra tik ten, kur vadovauja vidutinybės arba tos srities neišmanantys prasibrovėliai. Ką jie daro? Jie kaltina buvusius arba eilinius žmones, nenorinčius “naujovių”. Ko vertas Steponavičius, sakydamas: jei reforma (aukštojo mokslo) nepavyks, aš atsistatydinsiu. Tai baisus piemens lygis: jei bent minutę kyla tokia mintis – reiškia, nežinai ko sieki, nežinai, kas per reforma vykdoma, nes nesuvoki jos pasekmių. Tokiu atveju nereikia eiti į tokias pareigas, o atėjus (susigundžius) ir pamatęs, kad gerai atlikti savo pareigas nesugebi – eik lauk. Tuo labiau, kad po savęs paliksi tokias “reformas” ir jų pasekmes, kad kiti ilgai kapstysis iki normalesnio lygio. Apeliavimas į visuomenę ar atskiras jos grupes dėl jų nenoro dalyvauti ką nors keičiant, abejingumo rodo vadų nemokšiškumą, iš esmės tai savotiškas to nemokšiškumo pateisinimas žmonių akyse. Pavyzdžių? Kazlauskas, Kreivys, Šukys… Pirmieji du atitinka premjero lygį, o Šukys atrado, kad vaikams sriuba mokyklų valgyklose nereikalinga, nes tai nepriimta vakarų demokratijose. Ir dar: kiek jėgų reikia eiliniam, kai reikia padaryti bent menkiausią įtaką pusgalviui vadovui? Yra kadencija, atsakomybės jokios, laikinumas, valdiška mašina su vairuotoju, neblogas atlyginimas… Ko dar reikia tokiems?
Kol vieni kitus skirs, parems, nurodys, palaikys – tol logiškai valdomo švietimo nebus. Juokingos tos visos metodinės, mokyklos, mokytojų tarybos, kai visi “tarybininkai” direktoriaus pavaldiniai. Ne geriau ir su profsąjungom. Jeigu ir pagauna kas nors kokį nors pasipinigaujantį direktorių, pasiskundžia, tai tikrintojai lengvai už tuos pačius perkamuosius ir nutyla. Kam gadinti santykius ir nervus visiems? Taigi jeigu vadovų kadencijų nebus, jei jie nebus mokyklos bendruomenės renkami – ir kapstysimės toje prisitaikėliškumo, veidmainystės ir korupcijos liūne. Štai ko labiausiai reikia ir dėl ko labiausiai uodegos paspaustos suinteresuotų asmenų! Net dėl to turinčios tiesioginį interesą profsąjungos “po padu paspaustos”. Kažin kodėl? Man tai aišku. O Jums?
Toks įspūdis, kad Dialoge laikas sustojo…
Mes tai judam rengdami šio penktadienio nr.:)
D redakcija, mano manymu, tikrai sukasi, laikraštis įdomus. Bet jei su savo funkcijomis negali susitvarkyti TEO (dėl el.varianto), tai reikia ieškoti išeities – ne vien TEO teikia tokias paslaugas.
Nėra jau ką ir besakyti apie švietimo įstatymą. Juk tiek daug siūlyta, diskutuota, tačiau niekaip neįmanoma ,,prisibelsti” į švietimo valdininkų protą ir sąžinę. Beje, ką jie gali pasakyti, jei tik popierėliais gyvena. Mokyklos kasdienybė nuo jų nutolusi per 50 metų.
Ir nieko čia nepadarysi, kol Lietuvos piliečiai neprisikels iš miego. Tiesiog gėda dėl tų nuolatinių švietimo reformų, kurios tiesiog niekam tikusios, žaloja mūsų vaikų sąmonę, slopina jų motyvaciją.
Kol nebus tinkamo vadovavimo švietimui, tol ir bus reformos po reformų. o rezultatai tik prastėja. gaila, kad niekas negirdikasdieninį darbą dirbančių mokytojų, o jei ir išgirsta, tai paprasčiausiai nepaiso.Juk kiek tų siūlymų būta…
Neseniai kolegė, baigusi Vilniaus u-tą, mokykloje puikiai dirbusi apie 30 metų ,pasiskundė, kad pagal naująjį švietimo įstatymą tikriausiai negalės dirbti mokykloje, nes neturi pedagoginės kvalifikacijos, nors turi vyresn. mokyt. kvalifikacinę kategoriją ir dirba tikrai puikiai. 30 metų -tiko, dabar- lauk? Negaliu tuo patikėti.
kolegei iki pensijos liko vos keli metai .????
Saulei: Jūsų kolegė, dirbusi 30 metų mokykloje, tikrai bus atleista, jei priims tokias šv. įstatymo pataisas. Bet tik iškeptas koks nors veterinorius ar santechnikas (su universitetiniu išsilavinimu taip pat), kažkokiais būdais įgijęs ped. licenciją, iš karto bus pilnavertis mokytojas. Štai kokie pedagoginiai stebuklai dedasi Marijos žemėje. Nebematau nė vieno protingo ŠMM kabinetuose. Net naujasis Bacys smuko žemiau ŠMM vidutinio valdininko lygio. Nematau jokio pozityvo reformų reformose. Jei dviejų ministerijų vadų akiratyje atsiduria sriubos lėkštė mokyklų valgyklose, tai apie kokį nors strateginį mąstymą nėra ką ir kalbėti. Paskutinis pavyzdys: bus (jei dar nėra) suburta 30-ties miniekspertų grupė, turėsianti įvertinti ugdymo turinio siaurinimą 30-čia proc. Gal tikrai skaičius “30″ yra magiškas? Maždaug 30-čia proc. mažėja asortimentas mokyklų valgyklose (išimami nuodijantys kūną valgiai), apytikriai tiek pat sumažėjo mokyklų skaičius, 30 proc. mažiau vaikų Lietuvoje, tiek pat (t.y. 2 kartus) mažinamas mokytojų skaičius… Ko dar trūksta? Mirtinai reikia trečdalį ŠMM genijų vyti lauk – gal tada likę pradėtų užsiimti prasmingu Lietuvai darbu (dėl paskutinio sakinio – esu svajotojas iš prigimties).
Gaila, kad nepasirašė, kas kreipėsi į mane…Tad galiu teigti, kad daugelis kolegų iš tiesų turi gerų praktinių pasiūlymų, bet dažnai “atsimuša į sieną”.:(
Gerb.et, verti Esate kurti ir skleisti tiesą. Ačiū.