Simboliška, kad, saulei šaunant viršun, dauguma jaunųjų mūsų kolegų – studentų – pradeda savo reikšmingiausią pedagoginę praktiką. Tai plačiau mažai svarstoma tema, toks savotiškas kasdienę darbų rutiną vis trikdantis rūpestėlis – lyg aukštosios, lyg bendrojo lavinimo mokyklos. Tačiau, kad ir kam jį labiau priskirsime, jis aktualus tiek dėstytojams, tiek mokytojams, o ypač – studentams, būsimiems pedagogams.

Dirstelkime, kaip per tą – įvairiausiais mitais apaugusią – pedagoginę praktiką atrodome mes, dėstytojai, ir kaip jaučiasi studentas.

<...> Jau vien tam teorines ir praktines studijas vertėtų turinio ir vietos prasme gerokai atskirti, kad susimąstytume, kas (ar kas nors) jas sieja.

Vėlgi garbių mokslininkų įrodyta, kad studentas pirmiausia ne taiko, ko jį mokė ar ko jis mokėsi, o kopijuoja tai, ką matė per savo mokyklinius ir studijų metus. Kitaip sakant, taiko „paslėptą“, arba „nulinį“, studijų turinį, o ne jokias mūsų teorijas, ir kaip vaikas mokosi žengti pirmuosius – savo – teorijos ir praktikos žingsnius.

Pedagoginė praktika – momentas, kai nuo pirmosios dienos reikia užmiršti visas pedagogikas ir didaktikas. Jeigu jos per praktiką mums nieko iš pasąmonės nepakužda – vadinasi, tokia jų ir nauda. Kaip rodo patirtis, jos prabyla daug vėliau. Ar mes, nuo darbų rutinos pavargę dėstytojai, metodininkai, mokytojai, esame pasirengę priimti šią maksimą? Dažniausiai, studentui dar nespėjus pajusti primiršto mokyklos šurmulio, pristojame su savo (nors paprastai ne savos patirties) instrukcijomis. Užuot leidę studentui savo pirmąją gyvenime pamoką (neretai ji būna ir paskutinė…) vesti savarankiškai ir kolegiškai įteikę gėlytę, sugužame su visa kompanija… stebėti! Kurgi ne. Kas dedasi studento dūšelėje, – nei užrašysi, nei nupaišysi.

Sutartinai dedamės dvasios, žmogaus mokslų atstovais, o pasiekimus kilogramais matuojame.

Visas Antano KERUČIO straipsnis – „Dialoge“.

Elenos Tervidytės nuotr.