„Politikai iš neturėjimo ką veikti ar dėl sadistinių polinkių mėgsta kankinti dvasinės sferos – švietimo darbuotojus. Tų kankinimų įrankiai vadinami reformomis…

Lietuvos strategų tikslas yra įsiteikti užsienio ekspertams, o ne spręsti tikrąsias švietimo problemas“, – savo įžvalgomis dalinasi Vytenis Paulauskas.

„2011-ųjų vaikai jau auga ir bręsta kitokioje realybėje ir jos neigimas prilygsta sąmoningam, globaliai nulemtam lietuvių tautos kultūriniam nykimui“, – svarsto Vaida Paulauskaitė. Autorė ragina inicijuoti lietuvių kalbos, kultūrinio ir literatūrinio raštingumo reformą.

Dabar galima nebent pastovėti tarp griuvėsių krūvos ir bejėgiškai paaimanuoti.

Daug įvairių kaltinimų buvo ir yra pareiškiama ministrams. Tačiau švietimo ir mokslo ministras G.Steponavičius, regis, bus pirmasis, kurį sąjūdiečiai ir grupė signatarų apkaltino „galimai antivalstybine ir galimai nusikalstama veikla“. Pareiškimo autoriai mano, kad ministras neturi teisės toliau eiti savo pareigų, kad jis privalo būti nedelsiant atstatydintas.

Visuotinę universitetų „krepšelizaciją“ pradėjusiam Mokslo ir studijų įstatymui – vieneri. Kokie aukštojo mokslo reformos rezultatai jau matomi, o kokie – dar tik ateityje?
Visas apžvalgininko Vytauto STRAZDO straipsnis – „Dialoge“.

Neigiamos emocijos, nepasitikėjimas reformatoriais, nepagrįstų reformų išvarginti mokytojai ir galiausiai beveik visuotinis abejingumas yra bene ryškiausi švietimo sistemos pasiekimai.