Kažkada išsakytas istorikų pajuokavimas, kad viduramžiais Lietuva buvo Europos pauodegiu, dabar virsta realybe. Bent jau švietimo srityje. Du dešimtmečius Lietuva sėkmingai griovė senąją švietimo sistemą. Ir štai rezultatas – pagal tarptautinius švietimo kokybės tyrimus mes atsiliekame ne tik nuo Europos vidurkio, bet ir nuo savo kaimynų latvių ir estų. Kas atsitiko? Ką padarėme ir darome ne taip, kaip dauguma kitų Europos šalių? Kodėl mūsų kaimynai, pradėję reformą tuo pat metu kaip mes, pridarė mažiau klaidų?

„Ar yra koks nors apčiuopiamas teorinis pagrindas programos korekcijai? Ar yra nors menkiausias dar egzistuojančių programų kokybės tyrimas? Ar yra Lietuvoje nors vienas su ŠMM susijęs centras, pajėgus atlikti tokį tyrimą?“ – ką ŠMM ketinimas mažinti ugdymo turinio apimtį 30 proc. galėtų reikšti istorijos dalykui, analizuoja E.BAKONIS.

„Mokiniai – tai statistiniai vienetai. Onukas ar Jonukas – vienas ir tas pats“, – tai gimnazijos direktoriaus pavaduotojos ugdymui žodžiai, pasakyti pedagogų tarybos posėdyje. Žodžiai, sudedantys visus taškus ant visų reikiamų raidžių ir visų reikiamų sakinių pabaigoje, atsakantys į visus klausimus apie asmenybės ugdymą mokykloje, apie reformos esmę, apie mokyklos misiją ir viziją.

Neigiamos emocijos, nepasitikėjimas reformatoriais, nepagrįstų reformų išvarginti mokytojai ir galiausiai beveik visuotinis abejingumas yra bene ryškiausi švietimo sistemos pasiekimai.